Galiu gyventi leisdamas, kad mane kasdienybėje trauktų pasaulietiški malonumai, valdytų kūniškos aistros, verstų mane žemiški troškimai priimti sprendimus, suimtų mane audringi jausmai ir nesuvaldomos emocijos. Galiu, tada busiu kaip celofano maišelis vėjo darskomas, tai pakilamas tai numetamas, bet ar tai gyvenimas, ar galiu tikėtis, jog Dievas bus mano Dievu?

Galiu gyventi pats spręsdamas, ką darau, kokiomis vertybėmis remiuosi, ko siekiu, pasinaudodamas žmogiškomis galiomis: šviesiu protu, kuris atpažįsta kas yra gera, teisinga, gražu; laisva valia, kuri yra ištikima priimtiems sprendimams ir atsakinga už padarytus darbus; sąžine, kuri įvertina veiksmus, įspėja ir skatina dorai gyventi; kilnia širdimi, kuri sugeba nesavanaudiškai aukotis, mylėti ir Dievą, ir kitus, ir save patį.  Tada tikrai gyvenu, nes gyvenu pagal Dievo sumanymą, pagal Jo valią, su Juo – gyvybės Šaltiniu, ir jokia mirtis neatims iš manęs gyvenimo!