Įlipdamas į traukinį pasiruošęs nukeliauti į kitą miestą niekada nematau to miesto – prieš akis stovi tik kažkokia dėžė ant ratų. Išsiųsdamas laišką nematau adresato veido, o tik papieriaus lapą su krevezone. Vis tiek ir drąsiai įlipu į traukinį, ir įmetu laišką į pašto dėžutę. Bet visiškai nesuprantu, kodėl nematau Dievo vedimo, kodėl matau tik ašaras, vargus, persekiojimus bei sunkumus būti gailestingam, laikytis vertybių ir dorybių, o ne matau, jog toks yra palaimintų kelias vedantis į kol kas nematomą Dangaus karalystę?