Kiek stebuklų įvyko ir Betsaidoje, ir Chorazine, bet žmonės jų nematė, nes nuo akių iki galvos yra labai toli, o nuo galvos iki širdies dar toliau. Todėl žmogus žiūri ir nemato, o jeigu ir mato tai iškreipia tikrovę ir taip ją sau paaiškina, jog širdis nieko nesupranta ir klysta. Viskas prasideda nuo to, kad žmogus žiūri į duoną ir nemato ūkininko darbo bei saulės ir lietaus, kuriuos KAŽKAS atsiunčia ir taip žiūri ir nedėkoja.

Gyvenime siekiame to, kad kelias nuo akių iki širdies būtų kuo trumpesnis. Tada žmogus matydamas duoną širdyje turi „ačiū“, matydamas žmoną širdyje turi „myliu tave“, matydamas arklį, nusileidžiančią saulę, kalnų peizažą iš Orlos perčios* širdyje turi žavėsį.

*Tatruose (Lenkija) vienos viršūnių pavadinimas, kuris išverstas skambėtų „erelių status kalnų takelis“

Apmąstymą parašė br. Tomsz Szymczak OFM Conv.