Būti Viešpaties tarnu tai nuolankiai priimti ir įgyvendinti Jo valią – ne iš prevartos, ne dėl asmeninės naudos, ne dėl garbės kitų akyse, bet, papraščiausiai, iš meilės Dievui, kuris yra visko prasmė ir tikslas, pradžia, pabaiga ir pilnatvė, ir dėl meilės kitiems, nes Jis juos myli. Taip Marija eina savo pašaukimo keliu skubėdama padėti Elzbietai, globodama pirmųjų tikinčiųjų bendruomenę, užtardama per amžius Bažnyčios narius, motiniška ranka apglėbdama ir Tave ir mane, todėl Jos siela šlovina Viešpatį, Jos dvasia džiaugiasi Dievu, įėjusi į dangų. Viešpats žvelgia į kiekvieną mūsų tikėdamas, kad įgyvendinę savo pašaukimą, mūsų sielos šlovins Viešpatį, dvasios džiaugsis Dievu danguje.