Kokia didelė garbė žmogui, kurį Viešpats vadina savo artimu, motina, broliu, draugu. Bet ne titulas ar privilegijos yra svarbūs, o tai, ką tas žmogus daro. Klausytis Dievo žodžio tai suvokimas, jog pats Viešpats dabar kalba, moko, paguodžia kada reikia, apibara ir tuočtuojau atleidžia nusidėjėliams, ir kas svarbiausia, įrodo, kad Jis yra šalia, labai arti ir Jam rūpi kiekvieno gyvenimas. Užmegztas ryšys su Jėzumi, susitikimas su Juo žadina žmogaus sielą pasikeitimams, nes ji atpažįsta, jog Dievas yra didingas, išmintingas, šventas, visatos valdovas, viskas nuo Jo priklauso. Taigi, logiška būtų palikti savo planus ir pradėti vykdyti Dievo valią.