Vaikščioti tamsią, debesuotą, nežvaigždėtą naktį yra pavojinga, nes greitai galima įkristi į duobę, lengva užsikabinti ir nugriūti arba atsitrenkti į kažką taip, kad iššoka gumbas. Daugiau, tamsoje tyko visokie banditai, kurie tikrai nenori mūsų labo nei mums padėti. Todėl vengiame tamsių gatvių ir neapšviestų kampų, o net mažiausią šviesą laikome lyg išgelbėjimu nuo visų nelaimių. Taip pat dvasiniame gyvenime, pamesdami Dievą – Tikrąją Šviesą, vaikščiojame nuodėmių patamsyje, nesurandame ramybės ir aklai klajojame tempiami pagundų, o kas žingsnį didėja mūsų kančia. Tačiau užtenka, kaip Zuzana iš pirmo skaitinio, pakliuvę į keblią padėtį, šaukti Viešpaties pagalbos ir šviesos.

Viešpatie, Tu – pasaulio šviesa! Tu –  mano šviesa!