Dievas lyg rūpestingas vynininkas parengia tinkamą vietą, paruošia aplinką, sukūria geras sąlygas ir saugo mus nuo blogos įtakos tikėdamasis, kad greitai subręsime dvasioje ir duosime gražių, skanių, saldžių šventumo vaisių. Deja, visos Jo pastangos, dėl kažkokių kliūčių, nepadeda mums išpildyti Viešpaties lūkesčių. Todėl Dievas pats save kaltina klausdamas: „Ką dar aš turėjau padaryti savo vynuogynui ir nepadariau?” Ar Dievas yra kaltas dėl mūsų nevaisingumo? O gal mes esame užsispirę ir atkaklūs augimui bei pamylę rūgštuogių gyvenimą?