Kas buvo bent kartą pavydo pagundos paliestas labai gerai žino, kad jo jėga visą niokoja. Tai ne paprastas galvos skausmas, kuris nors trukdo, bet praeina. Pavydas yra panašus į sužeistą ir kraujojantį žmogų plaukiantį vandenyne – tuoj atplaukia rykliai, o išgelbėjimo nėra. Mūsų laimė, kad tikintieji turi Išgelbėtoją Jėzų, nuo kurio su panika visos piktosios dvasios bėga. Vis tiek reikia budėti, nes pavydas tai išskirtiniai nuodai, kurie apgauna žiūrintį, sukelia jausmus, sufleruoja svyruojančiai širdžiai, žada netikrą realybę, išsižada malonės. Kaip spyglys sieloje pavydas priešinasi miegui ir ramybei bei žudo santykius. Budėjimas reikalauja, kad širdies valtis visada būtų paruošta Jėzui.

Apmąstymą parašė br. Patefonas OFM Conv.