Didžiūnas, apie kurį kalbama šiandien Evangelijoje, iš savo tarnų nereikalavo, kad jam įsiteiktų, bet parodytų savo gabumus administravime jiems patiktiais pinigais bei ištvermės ir ištikimybės, kai kiti jam buvo priešingi. Gerai atlikusiems savo pareigas buvo atlyginta aukštesniomis pareigomis ir privilegiomis. Subartas buvo netikęs tarnas, kad bijodamas valdovo nieko nepadarė. Didžiausios bausmės susilaukė tie, kurie busimam karaliui sakydavo mielus žodžius, o jam išvažiavus garsiausiai šaukė prieš jį.
Žinoma, kad tas didžiūnas tai Dievas; klausimas lieka vienas: kurių tarnų grupei aš priklausau?