Maži vaikai, paklausti kur gyvena Dievas, pirštu rodo į dangų, nes taip dažnai Dievas yra pristatomas vaikiškose knygelėse. Nors ir ne metrais skaičiuojame atstumą tarp mūsų ir Dievo, toks atsakymas yra logiškas. Ranka nepagauname dangaus, tačiau jis nuolat traukia mūsų dėmesį savo didingumu, bet jis mūsų neprispaudžia. Taip pat užtenka įlipti į aukšto kalno viršūnę ir įeiti į debesis, kad pajaustume kaip drėgmė apglėbia mus visus. Toks yra Dievas, viena vertus nepasiekiamas, antra vertus, toks artimas ir persmelkiantis malonėmis iki sielos gelmių.