Nerami yra mamos širdis, kai vaikas primą kartą išvažiuoja be tėvų į kelionę su draugais. Išsigąsta jaunas žmogus, kai mokosi važiuoti dviračiu ar kopia aukštomis kopėčiomis. Susirūpinimas gildo žmogų, globojantį vyresnio amžiaus sergančius tėvus. Bet tarp tų visų kasdieninių neramumų yra dieviška ramybė, kylanti dėl Viešpaties paruoštos vietos danguje ir nuolatinio Jo buvimo šalia, kad saugotų ir stiprintų. Todėl Šv. Paulius nepabūgo ir drąsiai lankėsi pas jo paties įsteigtas bendruomenes, nors anksčiau jų miestuose kai kurie gyventojai, neįtikėję, kėsinosi užmušti jį akmenimis. Dievo ramybė nesaugo nuo problemų ar jaudulio, nuo baimės ir rūpesčių, bet duoda jėgų visą tai nugalėti nukreipdama mintis į kažką svarbesnio ir galingesnio – amžinybę su Viešpačiu.

Skaitiniai

Apd 14, 19–28: 
Ps 145, 10–11. 12–13ab. 21.
† Jn 14, 27–31a: