Santykį tarp Dievo ir  žmogaus galime palyginti su santykiais esančiais gamtoje ir pavadinti simbioze*. Žmogui būtina pasilikti Viešpatyje, nes kitaip jo gyvenimas atrodys kaip sudžiūvusi šakelė ar vėjo vaikymasis. Tik stipriai įskiepytas į Jėzų gyvena, vystosi, yra patenkintas savo veiksmais bei yra pajėgus kažką gero ir prasmingo padaryti kitiems. Dievui iš žmogaus nieko nereikia, nes Jis yra tobulas, amžinas ir visagalis. Nėra mums nieko skolingas, bet iš meilės viskuo dalinasi su žmogumi, net savimi, atiduodamas savo gyvybę, kad jis gyventų.

*-https://lt.wikipedia.org/wiki/Simbioz%C4%97

Skaitiniai:

Apd 15, 1–6: 
Ps 122, 1–2. 3–4a. 4b–5.
† Jn 15, 1–8: