Vyras išlaisvintas nuo piktųjų dvasių, galbūt iš dėkingumo, galbūt iš baimės vėl būti apsėstas, norėjo likti su Jėzumi ir sekti paskui jį, kad ir kur jis eitų. Tačiau Mesijas uždraudė jam eiti su Juo ir liepė eiti pas savuosius. Skelbdamas Dievo padarytus stebuklus ir pasakodamas apie Jo suteiktą malonę, žmogus iš naujo išgyvena šią unikalią situaciją ir dvasia lieka artimame ir intymiame santykyje su Dievu.

IV eilinė savaitė
Pirmadienis

Pirmasis skaitinys (2 Sam 15, 13–14. 30; 16, 5–13a)

       Atėjo pas Dovydą pasiuntinys ir pranešė: „Izraelitų širdys pakrypo į Abšalomą!“ Tada Dovydas visiems savo tarnams, tebebuvusiems su juo Jeruzalėje, sakė: „Kelkitės, bėkime! Nėra mums išsigelbėjimo nuo Abšalomo. Greičiau išžygiuokit, kad jis neužkluptų, atnešdamas mums nelaimę, ir savo aštriu kalaviju nesumuštų miesto“.
Tuo tarpu Dovydas lipo Alyvų kalno šlaitu. Lipdamas verkė. Galva buvo uždengta, ir ėjo basas. Ir visi žmonės, esantieji su juo, apsidengė galvas ir lipdami verkė.
Vaitodamas ir apsigobęs galvą, Dovydas kopė į Alyvų kalną: ėjo basas, ir visi su juo esantys žmonės, apsigobę galvas, kopė tolydžio vaitodami.
Kada karalius Dovydas atėjo į Bahurimą, staiga iš miesto išėjo vyriškis, vardu Šimis, Gero sūnus, iš Sauliaus namų giminiečių. Jis keikdamas ėjo artyn prie Dovydo mėtė akmenis į jį bei karaliaus Dovydo tarnus, nors iš kairės ir iš dešinės buvo prie jo kariškiai ir visa jo asmens sargyba.
Šimis šaukė ir keikėsi: „Kad tu kur prapultum, žudike! Tu – niekšas! Kraujo kaltę, kritusią ant namų Sauliaus, kurio vietoje tapai karaliumi, Viešpats leido dabar ant tavęs suvirsti. Viešpats perdavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Ištiko tave nelaimė, nes tu – žudikas!“
Cerujos sūnus Abišajis klausė karalių: „Ko tas nudvėsėlis šuo keikia savo karalių? Nukirsiu priėjęs jam galvą.“
Bet karalius bylojo: „Ką su jums man daryti, Cerujos sūnūs? Tegu jis keikia! Jei jam Viešpats įsakė Dovydą keikti, tai kas tada gali klausti: ‘Kodėl tai darai?’“ ir Dovydas toliau bylojo Abišajui ir savo tarnams:„Tikrasis mano sūnus kėsinasi į mano gyvybę; tad juo labiau tai daryti turi teisę šis benjaminitas! Tegul jis keikia. Matyt jam įsakė tai Viešpats. Gal Viešpats pažvelgs į mano nelaimę ir vėl siųs man laimę, o ne prakeikimą, kuris mane šiandien ištinka“.
Dovydas ir jo žmonės ėjo savo keliu toliau, o Šimis, eidamas kalno atšlaite šalia, be perstojo plūdo, mėtė jį akmenimis drabstė žemėmis.

Atliepiamoji psalmė (Ps 3, 2–7)

P. Viešpatie, kelkis, gelbėk mane!.

Viešpatie, kiek daug yra užpuolikų!
Gausingi, kurie prieš mane kyla.
Apie mane daugelis taria:
„Dievas jo neišgelbės!“ – P.

Bet tu, Dieve, esi mano skydas,
tu mano garbė, tu pakeli nusvirusią mano galvą.
Aš Viešpaties garsiai šaukiuosi,
ir jis atsiliepia nuo savo šventojo kalno. – P.

Kai nuėjau ilsėtis ir užmigau,
ir vėl pabundu, nes mane Dievas palaiko.
Nebaisūs man tie tūkstančiai priešų, kurie ratu mane supa.
O Viešpatie, kelkis, gelbėk mane, mano Dieve! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 5, 1–20)

        Jėzus ir jo mokiniai priplaukė ežero krantą Geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sudaužydavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.
Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Dėl Dievo, maldauju, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.
Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė banda kiaulių. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.
Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną,– apsirengusį ir sveiko proto, ir juos paėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto.
Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.