Dovydas įsakė suskaičiuoti šalies gyventojus, nes norėjo išsiaiškinti, kiek jis turi jėgų, ir pagal tai įvertinti, ar jis ir jo tauta sugebės apsiginti nuo priešų. Tą akimirką, kai Dovydas iš tikrųjų ėmėsi matuoti savo jėgas, jo širdis sudrebėjo, bet ne todėl, kad jam pasirodė esąs per silpnas, o todėl, kad suprato, kokią nuodėmę padarė: užuot matęs saugumą Dieve, kaip tai darė jaunystės metais, kai, prieštaraudamas žmogiškam apskaičiavimui, išdrįso stoti į mūšį su Galijotu, senatvėje jis pasidavė pagundai manyti, kad jo gyvenimas ir gerovė priklauso tik nuo žmogaus jėgų. Galbūt šis žodis yra kvietimas jums, užuot nuolat baimingai matavus savo jėgas, griebtis seno gero svaidyklės ir taip atsiremti į Dievą bei tikėti, kad Jis turi galios nugalėti net ten, kur jaučiatės visiškai bejėgiai.

Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.

IV eilinė savaitė
Trečiadienis

Pirmasis skaitinys (2 Sam 24, 2. 9–17)

      Karalius įsakė kariuomenės vadui Joabui: „Pereik visas Izraelio gimines nuo Dano iki Beeršebos ir suskaityk žmones, kad aš žinočiau jų skaičių“. Joabas karaliui pranešė tautos suskaitymo duomenis: Izraelis turįs aštuonis šimtus tūkstančių kalaviju kautis galinčių vyrų, o Judo – penkis šimtus tūkstančių.
Paskui gi Dovydui pradėjo prikaišioti sąžinė, kam jis skaičiavęs tautą. Todėl jis tarė Viešpačiui: „Aš sunkiai tuo nusidėjau, kad šitaip dariau. Atleisk, Viešpatie, savo tarnui kaltybę, nes aš pasielgiau labai neprotingai“. Rytą, Dovydui keliant,pranašui Gadui, Dovydo žyniui, pasigirdo Viešpaties žodis: „Eik ir pranešk Dovydui: Tai sako Viešpats: Aš tau pateikiu tris dalykus. Vieną iš jų išsirink ir tai išsipildys“.
Gadas nuėjo pas Dovydą ir, perdavęs Viešpaties žodį, paklausė: „ tai kas turi ateiti? Treji metai bado tavo krašte? Arba trys mėnesiai, kuriais tave persekios priešai, o tu nuo jų bėgsi? Arba trys dienos maro, kurios siautės tavo krašte? Gerai pagalvok, ką aš turiu atsakyti tam, kuris mane siuntė“. Dovydas Gadui atsiliepė: „Labai man baugu. Geriau mums pakliūti į Viešpaties rankas, nes didis yra jo gailestingumas: žmonėms į rankas nenorėčiau patekti“.
Tad Viešpats užleido Izraeliui marą; jis tęsėsi nuo ano ryto iki nustatytos dienos, ir tautoje nuo Dano lig Beeršebos išmirė septyniasdešimt tūkstančių vyrų.
Ištiesus angelui ranką Jeruzalės linkui, kad ją pražudytų, pagailo Viešpačiui blogio, ir tarė jis angelui, ištinkančiam žmones: „Gana! Nuleisk savo ranką!“ O angelas stovėjo šalia Araunos klojimo.
Išvydęs angelą žudantį žmones, Dovydas Viešpačiui tarė: „Tai aš nusidėjau, nusižengiau aš. O šitos avelės, ką jos gi padarė? Tad kelk savo ranką prieš mane ir prieš mano namus“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 31, 1–2, 5–7)

P.  Atleisk man, Viešpatie, nelemtą kaltybę.

Laimingas, kam neteisybės atleistos,
kam Dievas uždengia kaltybes.
Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
kurio viduje nėr apgaulės. – P.

Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs.
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę. – P.

Todėl prireikus visi dievobaimingi žmonės
į tave kreipsis,
ir grėsmingieji potvynių vandens
negalės jų pasiekti. – P.

Tu prieglauda man, nuo sielvartų ginsi,
išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27 )

P. Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; –
aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 1–6)

    Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.