Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad taptų laikinu valdovu, kad išgydytų visus ligonius, kad valdytų gamtą prieš jos pačios dėsnius, kad nugalėtų ir pažemintų visus tuos, kurie nesilaiko Dievo įsakymų. Kristus, susirūpinęs kiekvieno žmogaus likimu, nori suteikti jam tai, kas svarbiausia, – išganymą. Štai kodėl, padaręs stebuklą, Jis dažnai įsako laikytis paslapties. Išgydymai, išlaisvinimai nuo piktosios dvasios, fizikos tiesų peržengimai konkrečiam žmogui yra tik įrodymas, kad Žmogaus Sūnus yra ne norų vykdytojas, burtininkas mažinantis gyvenimo sunkumus, bet Mesijas – tikrasis Dievas, dovanojantis amžinąjį gyvenimą.

V eilinė savaitė
Penktadienis

Pirmasis skaitinys (1 Kar 11, 29–32; 12, 19)

    Anuomet Jerobeamas kartą išėjo iš Jeruzalės. Kelyje jį sutiko pranašas Ahijas iš Šilo. Tas buvo užsivilkęs naują apsiaustą.
Kai dabar jie vieni du tebuvo atvirame lauke, Ahijas nusivilko naująjį apsiaustą, paėmęs suplėšė jį į dvylika gabalų ir tarė Jerobeamui: „Imk sau dešimt gabalų; mat šitaip kalba Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Atimsiu karalystę iš Saliamono ir dešimt giminių aš tau atiduosiu. Tik viena giminė tepalieka jam – mano tarno Dovydo dėlei ir Jeruzalės, mano iš visų Izraelio giminių išsirinkto miesto, dėlei’“.
Izraelis atkrito nuo Dovydo namų ir po šiai dienai tebėra atsimetęs.

Atliepiamoji psalmė (Ps 80, 10–15)

P. Aš esu Viešpats, aš tavo Dievas: klausyk mano balso!

Netikrų dievų neturėki,
negarbink svetimųjų dievaičių!
Aš esu Viešpats, aš tavo Dievas,
išvedęs tave iš Egipto nelaisvės. – P.

Manoji tauta mano šauksmo negirdi,
nebeklauso manęs Izraelis.
Todėl palieku jus vadovautis užkietėjusia širdžia,
tegu jie sau eina pagal užmačias savo. – P.

O, kad klausytų manęs mano žmonės,
kad mano keliais Izraelis žingsniuotų!
Bežiūrint prispausčiau jų priešus,
pakreipęs prieš juos savo galingąją ranką. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (plg. Apd 16, 14b)

P. Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdis
Tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 31–37)

    Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.
Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“.