3sakiniai

Jūs esate…, būtent, kas?

Posted by in apmąstymas

Druska, dedama į maistą, suteikia jam skonį – ji tampa nematoma, bet jos poveikį galima pajusti. Deganti vaškinė žvakė apšviesdama aplinką, tarnauja visiems bei pati išnyksta. Katalikas yra pašauktas būti geras visiems ir kiekvienoje situacijoje, tačiau jis neturi pasiduoti puikybei, bet savo gerais darbais privalo apreikšti Tėvą ir vesti pas Jį, o ne pas save. Skaitiniai 1 Kar 17, 7–16:  Ps 4, 2–3. 4–5. 8. † Mt 5, 13–16: 

Dvasinė Mama

Posted by in apmąstymas

Bažnyčia gimė iš ant Golgotos nukryžiuoto Jėzaus Širdies, pervertos ietimi, t. y. ji gimė iš meilės ir skausmo – visiško ir besąlygiško pasiaukojimo. Sekminių dieną Šventoji Dvasia apreiškė pasauliui didįjį slėpinį: tikinčiųjų bendruomenė sustiprinta dangaus malonės, įgijo drąsos skelbti Evangeliją net ir mirties pavojuje. Bažnyčios gimimo dieną ir apreiškimo pasauliui dieną Marija buvo labai arti, kaip tikra Motina – švelni ir budunti, kupina rūpesčio ir skausmo, su širdimi, susirūpinusia savo „vaikų” likimu ir pasirengusia padėti sunkiuose išbandymuose. Marija, Bažnyčios – mūsų – Motina – melski už mus! KBK 766 <<…read more

Kuo gyveni?

Posted by in apmąstymas

Nei plėšrūs vikai, nei persekiojimai, nei kiti sunkumai, apie kuriuos šventasis Paulius įspėja Efezo krikščionis, nesutrukdė šventajam Justinui, šiandien minimam liturgijoje, likti ištikimam Kristaus mokymui. Žinoma, tai lėmė ne jo asmeniniai gabumai: stiprybė, ištvermė, ar tvirtumas, bet jo širdyje susiformavęs nusiteikimas gyventi Šventosios Dvasios dovanomis. Laukdami artėjančių Sekminių, verta susimąstyti kuo gyvename ir kur link žiūri širdimi. Apmąstymą paršė br. Tomasz Pawlik OFM Conv. Skaitiniai Apd 20, 28–38:  Ps 68, 29–30. 33–35a. 35b–36c. † Jn 17, 11b–19: 

Mano siela džiaugiasi Viešpačiu

Posted by in apmąstymas

Marija, kupina Šventosios Dvasios, skubiai iškeliavo į kalnus pas savo giminaitę besilaukiančią Elzbietą, kad jai padėtų, ir pasidalytų griaunančia jos asmeninius planus, bet džiugia žinia apie netikėtą Dievo malonę. Kiekvienas iš mūsų per krikštą buvo pripildytas Šventosios Dvasios ir nešiojasi Ją savyje, todėl esame pašaukti nedelsiant padėti vargstantiems artimiesiems ir dalytis gautų malonių džiaugsmu. Dievo pasaulio vizija gali kardinaliai skirtis nuo mūsų gyvenimo vizijos, tačiau ji tikrai yra daug geresnė negu mūsų asmeniniai planai, o jų priėmimas leidžia mums džiaugsmingai giedoti „Magnificat”. Skaitiniai Sof 3, 14–18:  arba Rom 12, 9–16b:  Iz…read more

Apdovanoti jėga!

Posted by in apmąstymas

„Apdovanoti jėga” – taip yra išverstas šiandienos Evangelijos greikiškas veiksmažodžis „ἐνδύω” – „enduō”, kuris neturi karinio atspalvio, kaip ir daugieliose Naujojo Testamento vietose ( jis yra pavartotas apie 25 kartus), tačiau gali būti verčiamas kaip apsirengti ar apsivilkti. Nuo apsivilkti iki apdovanoti jėga – ilgas kelias, tačiau šis vertimas padeda suprasti, kad Šventoji Dvasia padeda mums ne tik giedoti psalmes ar šlovinti Viešpatį: jei kas nors apsivilkęs jėga iš aukštybių, apsirengęs galia iš aukštybių, tai reiškia, kad jis yra apdovanotas stiprybe, ginkluotas ir pasirengęs mūšiui. Apmąstymo gairės – br. Mateusz…read more

Meilę už meilę

Posted by in apmąstymas

Kokia didelė paguoda Dievo išsiilgusiai sielai suvokti, kad Tėvas ją myli. Užtenka įtikėti, kad Jėzus, Tėvo atsiųstas Sūnus, yra mano Viešpats ir Gelbėtojas, ir ištvermingai sekti paskui Jį – Numyletinį. Turėti glaudį ryšį su Jėzumi, taip Jo nesibaigiančios ir neblestančios meilės garantija ir tuo pačiu gyvenimo Tėvo ir Šventosios Dvasios meilės glėbyje neatšaukiama malonė. Skaitiniai Apd 18, 23–28:  Ps 47, 2–3. 8–9. 10. † Jn 16, 23b–28: 

Liūdesio pabaiga – tai džiaugsmo pradžia

Posted by in apmąstymas

Liūdesys ir džiaugsmas šiandienos Evangelijoje yra priešingų žmogaus dvasinių būsenų rezultatas. Žmogų apima liūdesys, kai pavargęs kovoti dėl šventumo, pasiduodęs pagundoms ir nusidėjęs, nerimauja, kad prarado laisvę ir Dievo malonę. Toks liūdesys turi savo pabaigą – išnyksta Dievo gailestingumo šviesoje bei susitikimo su Viešpačiu džiaugsme. Nes Jis peržengė liūdesio, mirties ir nuodėmės nubrėžtas ribas ir dovanoja jėgų eiti su Juo tuo pačiu keliu, peržengiant liūdesio ir apatijos ribas ir žengiant į begalinį džiaugsmą. Skaitiniai Apd 18, 9–18:  Ps 47, 2–3. 4–5. 6–7. † Jn 16, 20–23a: 

Akimirka

Posted by in apmąstymas

Tu lauki šios vienos akimirkos, tavo širdis daužosi kaip pašėlusi… – dainavo Seweryn Krajewski, žinoma, apie meilę. Kokių akimirkų mes laukiame – tų džiaugsmingų ir malonių; kažkas malonaus turi atsirasti mūsų gyvenime arba kažkas varginančio turi išnykti, ir labai gerai žinome, kas tai yra. Jei taip neatsitinka, mes kenčiame, dažniausiai vieni, nes kiti negali mūsų suprasti, net jei ir norėtų. Atrodo, kad pasaulis gyvena toliau – su savo džiaugsmais, tarsi mūsų nepastebėtų, tarsi sąmoningai mūsų įgnoruotų. Ir vis dėlto mes tikėjomės… Tačiau vienas yra patikimas ir nuolat esantis šalia mūsų…read more

Kelias

Posted by in apmąstymas

Po pirmųjų evangelizacinių sekmingų įvykių Pauliaus ir Silo veikla Filipuose iš esmės pasikeitė: gyventojai apkaltidami apaštalus nerimo skleidimu, nuplėšia jų drabužius, nuplakė ir išsiuntė į kalėjimą, todėl padėtis tapo beviltiška. Tačiau Paulius ir Silas atsidūrę tokioje dramatiškoje situacijoje taip atkakliai meldžiasi ir gieda kol išjudina žemės pamatus. Ir tai, kas atrodė tuščia ir beviltiška, tampa dar viena atsivertimo galimybe. Šventoji Dvasia vadovavo jų žingsniams Filipuose: dalyvavo jų mokyme, buvo su jais kalėjime, išklausė jų maldas ir išlaisvino. Kokią galią suteikia Šventosios Dvasios buvimas mumyse, kiekvienas iš mūsų gali įsitikinti savo…read more

Sacro Convento

Posted by in apmąstymas

Šiandien pranciškoniška šeima visuose kraštuose šlovina Viešpatį ir dėkoja Jam už šv. Pranciškų Asyžietį, dvasinį tėvą ir nuolankumo pavyzdį, už tą, kuris pamilo Nemylėtą Meilę – Dievą ir parodė, kaip mylėti brolius ir seseris – žmonės, kūriniją ir pasaulį – nes visi turime vieną Tėvą danguje. Serafiškojo Patriarcho sekėjai ir kiti jo gerumą žinoję žmonės, po jo mirties, pastatė Pragaro Kalvoje Sacro Convento, bažnyčią – vienuolyną ir ten pernešė Šventojo relikviją, todėl ir ši kalva buvo pervadinta Rojaus Kalva. 1754 metais kovo 25 dieną popiežius Benediktas XIV suteikė jai Patriarchalinės…read more