Budi tas, kuris myli, laukia atėjimo, nori susitikti, turi vilčių ir tikisi gyvenimo pasikeitimo. Jėzaus atėjimas tai ne tik ištorinis įvykis ar įdomaus žmogaus veiklos pradžia. Dievas švelniai įsitarpina į kiekvieno mūsų kasdienybės darbus, kad išlaisvintų mus nuo nuodėmių, parodytų Dievo rūpestį ir apdovanotų mus amžinybe. Ar tikrai noriu, kad Jis ateitų ir įsitarpintų, ar noriu pasitikėti vien savo jėgomis ir gabumais?
Širdį labai lengva apsunkinti šio pasaulio gardumais ir turtais, apsvaigti pramogomis ir linksmybėmis bei nukreipti nuo Dievo į rojaus kūrybą žemėje. Tada net mintis apie pasaulio pabaigą ir būtinybę atsistoti prieš Dievo teismą sukyla paralyžiuojamą neramumą ir sukrečiančią baimę. Tik laisvą, tyrą ir Viešpačiu pasitinkti širdis išlieka rami ir nepraranda ramybės net baisiausiose situacijose.
Aš, kaip kiekvienas žmogus, esu Dievo sukurtas ir pagal savo prigimti pašauktas gyvenimui šventume ir šlovinti savo Kūrėją. Nuodėmės tai netikras aš, nors jas darau, nepritariu jiems, nenoriu jų, kaip šešelis egzistuoja, bet nėra tas, kuris meta jį. Ateinantis Jėzus, Šviesa iš aukštybių, apšviečia mane kaip saulė vidudienį iš kiekvienos pusės, kad nelieka šešelio – nuodėmių. Viešpatie, ateik!
Katalikas tai tas, kuris laikosi nuošaliai ir vadovaujasi kitomis vertybėmis, negu „visi teisingi”. Bėkite iš miesto, negrįžkite į jį… Ar įmanoma įsivaizduoti saugiausią vietą už Jeruzalę? Vis tiek tas miestas griūvo laidodamas visus, kurie laikosi grynos žmogiškos logikos bei žemiško mąstymo. Nebijokite! Pakelkite galvas! Girdi Mane? Pakelk galva! Apmąstymą parašė br. Michał Nowak OFM Conv.
Kai prasidės pasaulio pabaiga bus matomi neįprasti ženklai ir vyks sukylanti neramumą žmonių širdyse gamtos pasikeitimai – bet tai neviskas. Tuo metu paaiškės kiekvieno charakteris ir bruožai: ir taip vieni taps agresivūs, puolantys kitus, kaltinintys Dievo mokinius jau senai įspėjančius ir raginančius atsiversti, o kitiems bus duota progą liudyti apie Dievą ir sugrudinti savo įsitikinimus. Suskilimas tarp žmonių bus milžiniškas, nes perskirs net šeimas ir draugus. Bet tikintiesiems neužtruks Dievo palaikimo ir apsaugos – Jis teks vilties nugalančios baimę ir stiprybės pakelačios sunkumus.
Savo pabaigą turi ir futbolo varžybos, ir pamoka mokykloje, ir darbo diena, ir visi šio pasaulio dalykai.. Tikimės, kad pabaiga bus laiminga arba norime, kad kuo greičiau pasibaigtų nemalonūs dalykai arba svajojame, kad miela akimirka tęstųsi be pabaigos. Tačiau, kai tik suprantame, jog viskas pasibaigs nepriklausomai nuo mūsų planų ir valios, apima kažkoks neramumas ir baimė dėl nežinomybės kas toliau. O toliau yra vien Dievas, kuris yra amžinasis ir visų mūsų pastangamų ir pasiryžimų esmė.
Ekonomistas ar matematikas pasakytų, jog Jėzus nemoka skaičiuoti ir nežino pinigo vertės, tačiau tai būtų paviršūtiniškas išvadas ir žemiška logika. Dievas žvelgia į žmogaus mintis ir motivus, labai gerai žino jo planus ir ketinimus, supranta jo abejones ir svarstimus bei tinkamai įvertina priimtus sprendimus. Todėl Dievas nenori, kad žmonės varžytų, kad daugiau aukoja Dievui, sergantiems ir neturintiems pakankamai lėšų gydymui, alkstančiams vaikams Afrikoje ar kitai karitativinai veiklai. Jis laukia kuo didėsnio pasiaukojimo – pasitikėjimo vien Juo, ir nieko kito, visame kame.
Kodėl mirtis bus sunaikinta kaip paskitinis priešas – ne būtų lengviau pirma susidoroti su ja? Paulius rašo, kad pirma bus sunaikintos valdžios, galybės, pajėgos…, nes kitaip mirtis būtų vėl įlistų į kovos lauką atserginėmis durimis (šią paslėptą informaciją galime surasti Išminties knygoje: „per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį” (Išm 2,24) Tikriausiai nieko daugiau nesužinosiu apie šios kovos strategiją, todėl geriau susikaupti ant šios kovos jau paskelbtų pasiekmų: „Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.”…read more
„Jokūbo protoevangelija” (140 m. po Kr.), „Marijos gimimo Evangelija” ir „Palaimintosios Marijos gimimo ir Išganytojo vaikystės knyga” (VI am. po Kr.), apokrifai, pasakoja, jog vyresnio amžiaus Joakimas ir Ona, ilgai laukė palikuonio. Gimus mergaitei davė vardą Marija, o jai sulaukus tris metus paaukojo ją Viešpačiui bei atidavė į šventyklos mokyklą mergaitėms. Ten Marija išmoko ir įvairiausių rankos darbų ir maldingumo. Taip pat sužinojo, jog Dievas ypatingai myli ir apdovanoja išskirtinėmis malonėmis tuos, kurie įgyvendina Jo valią. Jie yra tikroji Jo giminė!
Viešpats Jėzus šiandien kovoja dėl šventyklos tyrumo, nes jos prieangoje vykdoma priekyba pavertė maldai skirta vietą į plėšikų lindyne. Biblijos mintis apie šventyklą apreiškia tiesą, jog kiekvienas mūsų yra ta šventa vieta, nes Dievas apsigyvendamas mumyse įžengia į regimą pasaulį, o tada viską pripildo savo Sūnaus Dvasia. Kad įleisčiau Viešpatį į save, pirmą privalau Jį pakviesti, kad išvarytų iš manęs plėšiką – recivydistą, kuris ne Dievo ieško, o naujų šio pasaulio grobių: žmonių geros nuomonės, egoizmo, tuščios ambicijos, pabėgimo nuo savo gyvenimo… Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.
