Jėzus skelbė Gerąją Naujieną, darė stebuklų, gydė ligonių, išlaisvino apsėstųjų, bet tik mieguistumas, abėjingumas ir nesuvokimas, jog Mesijaus aukoje yra išganymas, privertė Viešpatį verkti. Nors Izraeliečiams buvo pažadėtas išlaisvinimas, nors viskas jiems buvo paaiškinta, nors jies laukė Gelbėtojo, išdavė ir nužudė Jį, o pamatę Jį prisikėlusį, neįtikėjo Jo. Ar šiandien Jėzus neverkia dėl mano mieguistumo ir nuobodulio tikėjimo reikaluose?
Didžiūnas, apie kurį kalbama šiandien Evangelijoje, iš savo tarnų nereikalavo, kad jam įsiteiktų, bet parodytų savo gabumus administravime jiems patiktiais pinigais bei ištvermės ir ištikimybės, kai kiti jam buvo priešingi. Gerai atlikusiems savo pareigas buvo atlyginta aukštesniomis pareigomis ir privilegiomis. Subartas buvo netikęs tarnas, kad bijodamas valdovo nieko nepadarė. Didžiausios bausmės susilaukė tie, kurie busimam karaliui sakydavo mielus žodžius, o jam išvažiavus garsiausiai šaukė prieš jį. Žinoma, kad tas didžiūnas tai Dievas; klausimas lieka vienas: kurių tarnų grupei aš priklausau?
Pranciškoniška šeima ypač šiandien džiaugiasi tretininkų globėja šv. Elzbieta Vengrė. Būdama jauna subrendė santuokai; kilusi iš karališkos giminės nenustodavo savorankiai auklėti vaikus; skiriant daug demėsio šeimos reikalams savo širdies neatsukdavo nuo ligonių ir vargšų; aktyviai dalyvaudama gailestingumo darbuose nepamiršdavo maldos ir puosėlėjo kontemplacijos gyvenimą. Tobulai įgyvendino jos diena skaitytą Evangelijoje Jėzaus pasakytą sakinį: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, tą padarėte Man.”
Arkangelas Gabrielius atvykęs pas Mariją pasveikino Ją žodžiais: Sveika, malonėmis apdovanotoji. Vėliau dar Švetoji Dvasia nužengė ant Jos ir Aukščiausiojo galybė pridengė savo šėšeliu, tačiau toki malonių gausa persipylė ir išsiliejo ant viso pasaulio.Golgotoje, Marija kentėdama kartu su savo Sūnumi, išgirdo, jog turi pasirūpinti naujuoju sūnumi. Ir vėl, Pilnoji malonių negalėjo apsiriboti iki vieno Jono, todėl ir mus visus priėmė kaip savo vaikus.
Dievas, kaip turtingas žmogus iš Evangelijos, kiekvienam davė kažkiek talentų pagal gabumus ir laukiančius gyvenime iššūkius. Kas gavo daugiau iš to daugiau reikalauja, bet niekam neleido pasiduoti baimei sunaudoti gautų dovanų ar tinginystei dėl to, kad dar yra laiko, ar apsileidimui, nes Viešpats yra toli. Dievo skirtuose uždavinyse yra tiek rizikos, kiek loterijoje, kurioje kiekvienas bilietas laimi.
Malda tai abipusių relacijų ir santykių mezgimas ir puoselėjimas. Dievas neprašytas suteikia gyvenimą, šeimą ir draugus, visą kūriniją, gabumus, mintis, ispudžius, noruskartais iššūkius, problemas ir sunkumus augimui ir vystymui, o maldos metu dar yra linkęs ištiesti savo ranką su papildomis malonėmis, ir dosniai jų teikti. Žmogui šiam bendravimui kūrti reikia vien sistematiškumo ir ištvermės. Maldos dėka gyvenama tą patį gyvenimą, bet kitaip.
Žmogaus instynktas garantuoja, kad kiekvienas negalvodamas nei neplanuodamas daro viską, kad apsaugotų savo gyvybę nuo pavojaus. Jeigu kažkas paskutinią dieną, kai visi atsistosime prieš Dievo teismą, norėdamas išvengti atsakomybės už savo gyvenimo darbus, sprendimus ir apsileidimus, patikės vien savimi, meluos, ar slėpsis už kitų nugaros, praras savo gyvybę. O jeigu kažkas prisipažins nusidėjęs, o per visas savo dienas tikėjo Dievo gailestingumu – išsaugos savo gyvybę ir gaus Dangaus garbę.
Viešpaties antrasis atėjimas tai pasaulio pabaiga ir kiekvieno žmogaus teismo akimirka, todėl kai kurie bijo šios dienos, nervingai reaguoja į kalbas apie ją, ar net išmeta ją iš savo gyvenimo planų. Ta diena tai irgi Dievo Karalystės viską apimančio viešpatavimo pradžia. Taigi, jei ši diena yra labai arti ir neįmanoma nuo jos pasislėpti, geriau pasiruošti šiam įvykiui ir jau dabar gyventi Dievo Karalystės taisyklėmis, kad netektų bijoti Viešpaties antrojo atėjimo akimirkos.
Dešimt raupsuotojų meldė Jėzų išgydymo ir pasveiko – jų kūnai tapo tokie patys kaip ankščiau, galėjo sugrižti pas savuosius ir pradėti gyventi taip, kaip gyveno kol buvo sveiki. Vienas, samarietis, pamatęs savo prašymo išpildimą, sugrįžo pas Jėzų. Jį prašė ir Jame dėjo visą savo viltį, todėl ir Jam norėjo padėkoti. Ir tada įvyko antras išgydymas, antras stebuklas didesnis ir svarbesnis negu pirmas, nes palietė šio žmogaus sielą.
Dievas sukurė visą pasaulį pagal savo valią ir kiekvienam kuriniui skyrė skirtingas pareigas. Žmonės gavo dekalogą. Kartais esame nepatenkinti, kartais atvirai prieštariaujame, o kartais net pikstame ant Dievo, dėl Jo reikalavimų, kurie mums atrodo per griežti. Tačiau Viešpats, Išmintingas ir Gailestingas Mokytojas, tiek iš mūsų reikalauja, kiek mes galime pakelti ir kiek yra reikalinga mūsų išganymui. Pridūrti galime tik „esame nenaudingi tarnai”.
