Esi Dievo statinys, o tai reiškia iš geriausių medžiagų, pagal geriausį planą, patikėtas gabusiam statybininkui – tau pačiam! Dievas tikisi, kad nei nekopijosi nei nesislėpsi išgirdęs kitų nuomonę, bet padarysi geriausį paties savęs varijantą. Tik nepamiršk nuolat klausti Jį dėl plano. Apmąstymą parašė br. Kamil OFM Conv.
Išmintis kviečia budėti nuo ankstyvo ryto, o palyginimas apie dešimčių mergaičių kviečia budėti nakties valandomis – ar nėra skirto laiko miegui? Tuose kvietimuose kalbama ne apie miego ilgį, bet apie priežastį, dėl ko budžiu – jei nemiegu tai dėl Ko? Kaip naudoju budėjimo laiką? Šv. Ambraziejaus viename rašte surandame žodžius: „Tu, sakau, eik į savo kambarėlį ir nakties laiku visada mąstyk apie Kristų ir turėk vilties, kad Jisai ateis visose tavo gyvenimo akimirkose. Atsikelk, jei tau atrodo, jog Jisai veluoja. O tau atrodo, kad Jisai veluoja, kai ilgai miegi; tau…read more
Visada priverčia mane susimąstyti trumpas Viešpaties Jėzaus sakinys apie tikrąsias vertybes: Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo, tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Kas yra tos tikrosios vertybės, kurių, kaip yra parašyta, negausime nuosavybėn, bet bus mums patikėtos? Kažkaip man atrodo, kad čia nėra kalbama apie finansinę naudą ar piknaudžiavimą, bet apie situaciją, kurią aprašo šv. Paulius pirmame skaitinyje: būti patenkintam tuo, ką ir kiek turi. Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.
Prievaizdas skyrė savo gyvenimą kūrti savo žemiškus namus: prabangus, modernus, nepakartojamus, pastatytus ant apgautų žmonių nelaimės, labai tvirtas, bet tik iki laiko. Kai staigai griūvo visas jo gyvenimas suprato, kad geriau turėti sąžiningai sukauptus pinigus, šilumą kylanti iš tikrų draugų širdžių, saugumą ir džiaugsmą tarp tų, prieš kuriuos nereikia vaidinti kažko kito. Sunkiausia pastatyti namus iš žmonių ir papuošti jį nesavanaudiškumu.
Įtampa auga, kai fariziejiai ir Rašto aiškintojai priekaištaudami, kad pas Jėzų ateina nusidėjeliai, su pykčiu žiūri ir į patį Viešpatį, nes juos priima ir valgo su jais, ir bendrauja su jais. Žydų didikai galvoja, jog pas Dievą gali prisiartinti tik šventas žmogus, tobulai belaikantys visus įsakymus ir nuostatus. Tačiau Dievui neatima garbės ir šventumo mūsų netobulybės, o priešingai, mums duoda jėgos ir motivacijos pasitaistyti ir šventėti. Apmąstymo gairės br. Michał Nowak OFM Conv.
Lankydami savo artimųjų kapus visada susimąstome apie gyvenimo trapumą ir laukiančią amžinybę. Nedaug turime įrodymų kalbančių apie amžinybę, nes viskas remiasi tikėjimu. Vis dėlto, Dievas duoda mums vieną svarbų argumentą – kai Pats atėjo į žemę pas savuosius, taip mus visus kviečia ir nori priimti pas save. Taigi, amžinas gyvenimas tai bendrystė su Viešpačiu prasidedanti jau čia žemėje.
Nors šv. Jonas „Apreiškimo knygoje” rašė apie 144 tūkstačius stovinčius prieš Dievą, niekas nežino, išskyrus Paties Dievo, kiek jų iš tikrųjų yra. Tas skaičius yra simbolinis. Dvylika Izraelio genčių tikėdami ir gyvendami dekalogu laukė Mesijo atėjimo ir savo išgelbėjimo. Dvylika apaštalų tapo Bažnyčios pamatu ir perdavė pasauliui gailestingumo malonę slėpiančią sakramentuose ir Dievo žodyje. Tūkstančiams, t.y. daug žmomėms iki Jėzaus ir po Jėzaus laiku, pavyko pasiekti daugų. O jis dar nepilnas ir neuždarytas – laukia mūsų.
Žmogus išgyvena nuolat įvairiausių abejonių, turi klausymų, ieško pilnos tiesos, nes trokšta ramybės. Dievas, būnant Ramybė, kitaip elgiasi – visada žino, ką reikia padaryti ir kaip tai padaryti. Nors žmogus blaškosi ir nėra pastovus, niekada negali pamiršti, jog yra Dievo sukūrtas ir Jo malonių dėka gali laikytis nepajudinančių vertybių ir taisyklių, ir taip rasti ištrokštą ramybę.
Tiek reikia, ne kad Dievas parodytų savo dieviškumą, šventumą ir visagalę, bet, kad žmogus pajėgtų atpažintį Viešpaties išganymą. Pirmą dieną matome Dievą mirštantį vietoje mus už mūsų nuodėmes, antrą dieną suprantame, jog Dievas atleidžia kiekvieną mūsų nuodėmę, o trečią dieną apreiškia, kad Jis yra gyvas ir mus kviečia į gyvenimo pilnatvę. Atmerk savo akis.
Šiandien girdime, kad Jėzus visą naktį prelaido maldoje į Dangiškąjį Tėvą. Nuo ryto pilnas jėgų ir tvirtumo išsirinko dvyliką apaštalų, lyg skaitytų iš paruošto sąrašo, po to mokė mokinius, gydė žmones, o jie dar stengėsi Jį paliesti, „nes iš Jo ėjo galia”. Tai viską Viešpats darė, nes yra Dievas. O meldėsi, t.y. kalba su Tėvu, nes Jį myli, kaip mylintis vyras kasdien kartoja savo žmonai: „Myliu Tave!”, kaip mama ar tėtis niekieno neverčiamas rūpinasi savo vaikais, kaip kunigas eina laikyti sakramentus, kaip vienuoliui negaila laiko sustoti prieš Švenčiausiojo. Vis dėl…read more
