Iš mažo grūdelio išauga medis duodantis namus ir saugumo paukšteliams. Trupinėlis raugo visą tešlą įrūgo ir drauge su atitinkama temperatūra padaro iš jos skanų pyragą. Paprastas Viešpaties žodis pasiekęs širdį ir neregima dieviška malonė įleista į kiekvieną sielos kampėlį, perkeičia mus į stiprus ir tvirtus Dievo karalystės narius liudijančius pasauliui Tobulą Meilę.
Sinagogos vyresnysis supyko dėl išgydytos moters, dėl jos laimės, dėl jos laisvės. Viešpats vien savo žodžiu surgražinęs sveikata aštuoniolika metų sutrauktai moteriai gynė ją parodydamas, jog kartais daugiau dėmėsio ir rūpesties skyriame gyvūnams negu artimui. Net šv. Pranciškus Asyžietis, gyvūnų ir gamtos brolis, pabrėždavo, kad kiekvienas žmogus yra jo brolis ar sesuo, nes yra sukūrtas pagal Dievo paveikslą, kitaip negu kiti kūriniai.
Galima svarstyti kuris Dievo įsakymas yra pirmiausias, svarbiausias, pagrindinis, o kuris ne. Galima laikytis net visų įsakymų ir tobulai įgyvendinti, kas juose liepta, ir niekas negalės prisikibti prie ko nors mūsų gyvenime, bet be meilės artimui ir Viešpačiui, ar geriau parašyti, be Meilės širdyje, ne vieno įsakymo iš tikrųjų nesilaikysime. Taigi, reikia mylėti, tiesog mylėti!
Paprasta yra išteisinti savo nuodėmes kitų netobulybėmis, pritarti savo negerumui ir toliau gyventi kaip gyvenau – ypač, kad kitų nupuolimai, atrodo rimčiau negu mano. Tačiau Viešpaties meilė ir kantrybė laukia mano gyvenimo vaisių – gerų, saldžių ir mielų Jo Širdžiai. Kodėl gi nežiūrėti į tuos, kurie daro gerą, yra gailestingūs kitų atžvilgiu, neatsikeršia ir atlaidžia, ir su jiais lygioutis?
Dievas pasidalino su žmonėmis savo išmintimi, kurios dėka galime tyrinėti pasaulį, gamtą ir visatą. Tačiau kartais susižavėję ta grožybe, harmonija ir netikėtumo pilna priklausomybe vienų nuo kitų, kad pamirštame užduoti pagrindinio klausimo – kas tai viską sugalvojo, padarė ir palaiko egzistavime. Ar tai būtų mums, žmonėms, per sunkus rebusas, į kurį nepajėgiame surasti atsakymo?
Kiekvienas nusidėlėjis pagalvojęs apie Dievo ugnį bijo, nes ta ugnis sudegina, griauna ir padaro žinomus visus širdies sutepimus ir neteisybės. Kiekvienas šventas su džiaugsmu priima Dievo ugnį, nes jam ji yra gyvenimo, gailestingumo ir meilės ženklas. Ir kai pirmam liepsnuojantis Viešpaties šventumas ir tobulumas yra kančia ir pražūtis, taip kitą veda į susivienijimą su Kūrėju amžinybėje.
Jeigu Viešpats Jėzus mums visiems apreikštų kada Jis vėl atėis į žemę, o tuo pačiu, kada bus pasaulio pabaiga, nebūtų tai mums naudinga. Greitai atsirastų tokių, kurie lauktų paskutinios dienos ir tik tada planuotų atsiversti, o iki to laiko nuolat darytų blogą kitiems. Kiti norėtų kuo greičiau užsitikrinti šventumą, o po to užsiimti savo reikalais ir taptų abejingi artimiems. Dar kiti, bematant tuos kitus, visiškai suabėjotų teisingumu ir Dievu.
Laukiame to žmogaus, kurį tikrai mylime, mums yra labai svarbus arba kai tas žmogus yra mums autoritetas. Nesunku tada nemiegoti, nevalgyti, atšaukti kitus susitikimus, palikti visus skubus reikalus. Ar taip svarbus gali būti Dievas?
Viešpats pasakodamas apie turtingą ūkininką įspėja mus, kad nebūtume godūs. To žmogaus kaltė yra ne šitame, kad laukai atnešė jam gausų derlių nei tame, kad išmintingai sugalvojo pastatyti naujus klojimus. Nusidėjo ir užsitraukė kaltę dėl to, kad pasitikėdamas vien savo turtais trokšto linksmybių ir ieškojo amžinos laimės praeinamuose dalykuose visiškai pamirštadams dangiškus – tikrąjį turtą. Vaistas nuo tokio godumo yra dalintis su stokojančiais.
Skelbti Dievo meilę ir Jo gailestingumą tai kiekvieno tikinčiojo pareiga. Lygiai svarbu žinoti ką ir kam skelbti. Kiap kitų akivaizduoje reikia prisipažinti, jog esame Jėzaus mokiniais, net tada, kai mūsų gyvybė yra pavojuje, taip kasdieniniuose, nereikšmingoje, kitiems nematytose situacijose reikia išlikti ištikimiems ir taip būti sau pačiam liudytoju.
