Atrodo, jog Viešpats reikalauja neįmanomo dalyko sakydamas: „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus”. Kaip gi galima atleisti ir mylėti kažką, kas mane nuskriaudė, kas atėmė iš manęs tai, ką aš myliu? Tačiau Viešpats nelaukia neįmanomo, bet nori, kad įgyvendinčiau Jo žodį, kad stipriai pasitikėdamas Juo būčiau Jam paklusnus. Apmąstymą arašė br. Patefonas OFM Conv.
Nepriešinti blogiui? Iš kur imti tiek gerumo savyje, kai atlaikyčiau visą blogį apsupantį pasaulį ir ne tapti nusivylusiam, užsidarusiam ar blogiam? Tik VIENAS yra geras ir be Jo nėra jokio gerumo. Todėl reika pastoviai semti iš Dievo meilės šaltinio. Kitokio receepto nėra, kaip būti šiame paulyje ir ne iš šio pasaulio. Apmąstymą paruošė br. Kami
Kai ūkininkas nori gauti gausių derlių iš savo laukų rūpinasi, kad žemė būtų gera, tinkamos dregmės, saulėtoje vietoje, išrenka akmenis, neleidžia ten augti piktžolei, nemindžio išdigus dyglius. Bet ne nuo jo priklauso ar grūdas išaugs ir duos derlių. Viskas yra Dievo Apvaizduos rankoje. Panašiai yra mūsų dvasiniame gyvenime. Jei mano širdies žemė bus gera, tyra, laisva ir norinti priimti Dievo malones ir palaimą, Viešpats pats duos tikėjimo augimasį.
Dievas pašaukia napaprastai, netikėtai, staigai, nenuspėjamai, nustebėdamas – o kitą vertus – pašaukia labai paprastai ir tiesog. Ar taip ar kitaip visada svarbiausias yra pasiruošimas, kuris priklauso nuo tikėjimo ir ryšio su Dievu. Taip buvo ir Eliziejaus gyvenime. Apmąstymą paruošė br. Tomasz OFM Conv.
Palaimintoji Jolanta (Jolenta) – tai ištikima žmona, rūpestinga motina, uolus žmogus, gailestinga ir užuojanti moteris bei visiškai Dievui atsidavusi vienuolė – klarisė. Kažkas galėtų pagalvoti, jog per daug ir dar tokių skirtingų Dievo užduotų pašaukimų vienam žmogui. Tačiau ši nuolanki karaliaus duktė „pasekusi vieną pakopos šventumą” neatsisakė toliau tobulintis ir sekti kito lygio šventumo. Taigi, šventuoju gali tapti visi, ne tik kai kurie. Svarbu eiti iki galo.
Argi fariziejai ir Rašto aiškintojai kaip nors kitaip laikosi Dievo įsakymų? O gal jiems yra taikomos lengvatos ir privilegijos, o mums reikia griežčiau laikytis Viešpaties nurodymų? Jėzus moko savo mokinius, jog lygiai taip, kaip galima atimti gyvybę, taip pat galima uždaryti vartus į amžinąjį gyvenimą ir sau, kai nešiojame savo širdyje neapykantą, ir kitiems, kai juos niekiname ir žeminame, ir dar tiems, kurie kenčia dėl mūsų blogos nuotaikos ar mūsų nuskriaustųjų užsidarymo dėl baimės, kad jie vėl nebūtų nuskriausti. Taigi, nežudyk!
„Tenutyla žodžiai, teprabyla darbai. Žodžių mes turime apsčiai, tačiau stokojame darbų” – šv. Antanas Paduvietis
Oho, tikrai nelengvas yra tas velykinis uždavinis, kuris nuolat kartoja apie meilė ir būtinybę mylėti, o šiandien dar, kad reikia dėl to džiaugtis ir atnešti vaisių… Toks pasiskundimas būtų teisus, jeigu Dievo Žodžio liturgia nepaskelbtų dar apie vieną dalyką: jog tai padaryti iš tikrųjų įmanoma! Nes mylėti, džiaugtis dėl to ir atnešti vaisių yra normalu ir įmanoma tam, kuris bendradarbiauja su Šventąja Dvasia – Jėzaus Dovana Jo draugams. Mesijas nepalieka mums darbų sąrašo bei taisyklių, bet palieka mums Šventąją Dvasią. Užtenka pasilikti Joje, o Jinai visko išmokins. Apmąstymą parašė br….read more
Knyga „Apaštalų darbai” liudija apie jaunos Bažnyčios atvirumą Šventosios Dvasios veikimui. Apaštalai skelbiantys Gerąją Naujieną paklusniai sekia Įkvėpimo balso. Nebėga nuo Jo, neužgožia Jo, bet nuosekliai būna paklusnūs. Būti, kaip apaštalai, atviru Įkvėpimo balsui, tai kilni dorybė! Apmąstymą parašė br. Tomasz OFM Conv.
Jėzus kviečia kiekvieną žmogų į ypatingą būrį – būrį draugų, kurie išsiskiria tarpusavio meile, o tai yra meilė su visomis pasekmėmis. Tai nėra trumpalaikia meilė, tuo labiau kūniška, bet tokia, kuri netaupo savęs, aukojasi dėl kito labo bei niekada nesibaigia. Įdomiausia, kad tas kvietimas nėra skirtas žmonėms, kuriuos vadiname „šventaisiais” arba didvyrais, bet kiekvienam mūsų, nes tokiai meilei kiekvienas yra gabus. Apmąstymą parašė br. Robert Kozielski OFM Conv.
