Adomas suverčia kaltę ant Ievos, Ieva – ant žalties ir taip toliau, toliau visi išsiteisina, išbaltina save, atmeta atsakomybę, suverčia kaltę ant kitų. Taip darome ir mes kol eilė pasieks paskutinį, tai yra Jėzų, kuris neišsisuka, bet nuolankiai priima visus kaltinimus ir tyliai neša juos kartu su kryžiumi, kad ant jo būtų sunaikinti.
Kokia skaisti turi būti Marijos širdis, kokios tyros įsčios, kokios skaidrios mintys, kad tapo verta nešioti nuolankų Išganytoją ir nieko nekaltinti dėl Jo mirties.

Apmąstymą parašė br. Patefonas OFM Conv.