3sakiniai

Eikite!

Posted by in apmąstymas

Kokie gražūs ir stiprūs yra Viešpaties žodžiai! Kūrdamas pasaulį Jis ištardavo vieną žodį ir viskas, iš nieko, be jokio modelio, atsirasdavo; ir kiekvienas kūrinis buvo nepakartojamas ir išskirtinis. Taip pat Apaštalų sielose Dievo žodis sukūrė kažką neįprasto – norą tarnauti Mesijui ir skelbti Jo Evangeliją – Gerąją Naujieną. Pašaukimo galia padrąsino Jėzaus mokinius palikti gyvenimą, kokį gyveno iki šiol, ir pradėti skelbti Dievą. Ar Dievas tardamas žodį įstengė sukūrti kažką įspūdingo manyje?

Pasaulio pabaiga

Posted by in apmąstymas

Senajame Testamente daug kartų Dievas žadėjo atsiųsti Mesiją: tai per pranašus, ar per įvykius, kurie atskleidžia Dievo Sūnaus gyvenimą ir misiją, o kuriuos vadiname Kristaus tipais. Tarp jų yra ir šiandien pirmajame skaitinyje aprašytas Danielius. Nors Danielius buvo karaliaus laikomas draugu ir ištikimų tarnu, susiklosčius aplinkybėms, buvo įmestas visai nakčiai į vieną olą su liūtais. Išaušus rytui išėjo iš urvo gyvas ir sveikas. Pasaulio pabaigoje Jėzus ateis debesyje su didžia galybe ir garbe – o tai bus ir mūsų atsikėlimas iš mirties olos.  

Siaubinga pasaulio pabiaga?

Posted by in apmąstymas

Kai skaitome apie pasaulio pabaigą, gamtos neįprastus reiškinius ir laukiančius Dievui ištikimųjų persiekiojimus, šiurpas bėgioja per nugarą ir jaudulys kyla sieloje. Nors tai nėra mieli ir malonūs dalykai, nėro ko bijoti – kaip pirmajį Jėzaus atėjimą lydėjo Dievo malonės reiškiniai ir prie Kūdikėlio prakartėlės giedojo angelai, taip ir antrąjį Mesijo atėjimą lydės Dangiškosios Karalystės galybės ir Viešpaties teisybė. Tie, kurie ištikimai vykdė Dievo valią, ištvermingai laiko Jo vertybes ir savo darbais rodė artimui meilę, su džiaugsmu pasitiks Tą, kurio laukia, nuolat šaukia ir kuriam meldžiasi  

Reikšmingos smulkmėnos

Posted by in apmąstymas

Šv. Augustinas, kurio Psalmių aiškinimų ištrauka šiandien skaitome minėdami  šv. Ceciliją, mergelę ir kankinę bei bažnytinės muzikos globėją, rašė, jog kiekvienas žmogus gali ir privalo „giedoti Dievui šlovinimo giesmę ne savo burna, bet savuoju gyvenimu“. Neužtenka vien padainuoti kažką ir kažkaip – giedojimas turi būti džiaugsmingas ir darnus, kad būtų vertas Dievo. Taip savo gyvenimą sugiedojo šv. Cecilija, kuri ir savo vyrą paskatino įtikėti Jėzumi ir priimti krikštą bei vyro brolį atvedė į Bažnyčią. Visi trys paliudijo Evangeliją mirdami kankinių mirtimi. Panašiai savo gyvenimą sugiedojo šiandien Evangelijoje minimą našlė, kuri…read more

0

Dievo šventovė

Posted by in apmąstymas

Dievui nereikia namų, ypatigų vietų ar įspūdingų pastatų, tačiau nori turėti „mūsų pasaulyje“ savo ambasadas, kur mes galime ateiti ieškodami ramybės, paguodos ar akimirkoje pabūti Jo akivaizdoje. Dėl to Jėzus su uolumu savo šventykla nuo žmogiško būdo ir projektų bei kasdien ten skelbia savo nesikeičiančių vertybių žodžius. Ir čia kalbama, pirmiausia, apie mūsų sielą, Dievo šventovę.

Dievo ašaros

Posted by in apmąstymas

Kiekvieno žmogaus net mažiausia ar slaptai padaryta nuodėmė, nors gali atrodyti nereikšmingai, yra Viešpaties didelis rūpestis. Todėl pagailėjęsmViešpats atėjo į žemę, kad savo kančia atpirktų žmogų iš piktojo vergijos ir iš naujo padarytų Dievo vaiku. Tačiau nepriimta šią Jo malonė, o tuo labiau, nepstėbėtas, nelauktas ir neįvertintas Jo apsilankymas išspaudžia iš Jėzaus akių ašaras. Kaip svarbu asmeniškai priimti Viešpaties dovaną, o savo ištikimybe atluginti už kitų nedėkingumą.

Šventoji nesvarbu, ką darė

Posted by in apmąstymas

Šv. Elzbieta, šios dienos ir Pranciškonų pasauliečių ordino globėja, vaikystėje pasiekė tokį pamaldumo ir Dievo meilės lygį, jog lengvai sugebėjo atsakingai eiti žmonos pareigas, išmintingai auklėti savo vaikus, uoliai rūpintis vargšais ir slaugyti ligonius. Nei  perankstyva vyro mirtis, nei jo giminės kurtos intrigos, nei dvaro gyvenimo vilionės neužgožė Elzbietos ištikimybės Evangelijai ir tarnavimo esantiems nelaimėje. Todėl jos vieta yra Išganytojo – Teisėjo dešinėje, kuris pripažino, jog viską ką padarė mažiausiems, padarė Jam.  

Motina Vilties

Posted by in apmąstymas

Galiu turėti vilties, kad bus geriau ir tuo pačiu nieko nedaryti – laukti, laukti ir gyventi svajonėmis. Galiu turėti vilties dėl ateities ir iš visų jėgų, visais įmanomais būdais  siekti nubrėžtų tikslų, pasitikėdamas vien savimi ir įgyvendindamas savo planus. O galiu turėti vilties, kaip Marija – priimti Dievo pasiūlymus, leisti Jam apsigyventi „savo pasaulyje“ ir pasitikėti visatos Kūrėjo, istorijos Valdovo ir kiekvieno žmogaus Išganytojo ištikima meile ir nuolatine globa.   Skaitiniai Iz 9, 1–3. 5–6:  Ps 113, 1–2. 3–4. 5–6. 7–8. Gal 4, 4–7:  † Jn 19, 25–27: 

Aklumas

Posted by in apmąstymas

Tikėjimas padeda aklam žmogui tapti žmogumi, kuris aiškiai mato. Dar daugiau – tikėjimas padeda pamatyti viską tikrovės šviesoje. Kai išgyveni tamsos laiką, gal nereikia per jėgą ar per nugarą varvančiu prakaitu spręsti visų problemų, bet atnaujinti savo tikėjimą Dievu, kad viskas taptų aiškiau ir tikriau. Apmąstymo gairės – br. Kamil OFM Conv.

Kam reikalingas tikėjimas?

Posted by in apmąstymas

Kaip Jėzus  iš ko nors prašančio žmogaus (pavyzdžiui išgydymo ar išlaisvinimo), reikalauja tikėjimo, taip ir tikėjimas yra reikalingas besimeldžiančiam žmogui, nes malda tai ne gražiausių žodžių, ar gražiausiai ištartų žodžių upė. Tai tikėjimas Gyvuoju ir Visagaliu Dievu bei sprendimas priimti viską, ką Jis duoda. Tačiau tai nenubraukia mūsų prašymų ir norų. Jis greitai ima mus į savo saugias rankas bei suteikia mūsų išganymui  reikalingų malonių mums dar net nepaprašius. O jei nesuteikia mums to, ko prašome tai arba turime išmokti kantrybės ir pažinti laukiamos malonės vertę, arba ši dovana mums…read more