3sakiniai

Mažoji Tereselė, šios dienos globėja, patį save pavadino vagę, nes pažadėjo nuėjus į dangų, pagrobti kuo daugiau malonių ir siųsti į žemę Dievo malonių lietų. Kiekviena Viešpaties dovana tai proga pagilinti savo tikėjimą ir pagalba padaryti dar vieną žingsnį šventumo link. Pagal mintį „Kam daugiau duoda, iš to daugiau reikalaujama“, Chorazino, Betsaidos ir Kafarnauno miestų gyventojai, tie kurie daugiausiai Jėzaus pamokslų girdėję, dažniausiai Jį matę, gausybė Jo padarytų stebuklų patyrę, dėl to, kad neatsivertė, negali tikėtis gailestingumo teismo dieną. Įdomų, ar Sidono ir Tyro gyventojai atsiverstų patyrę tiek Dievo malonių,…read more

Senovėje „angelas“ hebrajų (mal’ach) ir greikų (angelos) kalbomis reiškė „pasiuntinis“, kuris savo valdovo vardu praneša svarbią žinią ir atlieka tam tikrus darbus, o tik krikščionybei atsiradus šio žodžio savoką susiaurėjo iki Dievo atsiųsto žmonių pagalbon pasiuntinio. Iš dvasinių būtybių esančių Aukščiausiojo akivaizduoje ir nuolat teikiančių Jam garbę ir šlovę, kai kurie yra siunčiami su specialais tikslais į žemę. Svarbiausios misijos yra pavestos arkangelams, iš kurių žinome Mykolą, Gabrielių ir Rapolą, o jų vardai reiškia „Kas toks kaip Dievas“, „Dievo galybė“ ir “ Dievas gydo“ /šv. Grigalius Didysis, popiežius/. Kadangi Mykolas,…read more

Kartais uolumas veda prie kraštutinumo – kažkam įžeidus mane puolu ginti savo garbę, įrodinėti priešininko kaltę bei ieškoti tų, kurie man pritartų ir kartu apkaltintų ir pasmergtų „drąsuolį“.  Panašiai, pamatęs artimo parpuolimą ar klaidą greitai noriu jį nubausti ir viešai paskelbti, kad kartais nepastebėtų ir ne pradėtų kalbėti apie mano silpnybes ir nuodėmes. Lygiai taip pat norime ginti Dievą, visiškai pamiršdami, jog nei mūsų maldos, aukos ir šlovinimai nepadaro Jį Aukštesnio, nei net visų žmonių nuodėmės neatima Jam garbės. Šv. Pranciškus Asyžietis skatino savo brolius, kad „kol turime laiko, darykime…read more

Apaštalams galvojant apie tai, kuris jų svarbesnis bei įgaliotas nurodynėti, įsakinėti ir spręsti visus reikalus, Jėzus pamokė juos apie nuolankumą. Be jo žmogus pakyla virš kitų ir nesiskaito su kitais, piksta, kad nė visi klauso jo, nėra tokie, kaip jis ir viską daro kitaip negu jis; kartais net nekenčia tų, kurie sprendžia jo nepaklausę ir veikia savorankiškai. Taip pat žmogus ne-nuolankus gali žiūrėti į kitus pavydėdamas jiems jų daiktų, jų talentų, jų padarytų darbų; tada jam gaila savęs, nemato savo gerų savybių, pasekmių ir dovanų, o visus kaltina dėl savo…read more

Viešpats Jėzus žinodamas kas Jis yra ir kokia yra Jo misija, matė žmonių dvejones ir klaidingas išvadas dėl savo asmens – jie laikė Juo žemišku išvaduotoju ir priskirdavo Jam laikiną garbę. Užduodamas klausimą: „kuo Mane laikotė?“ Mesijas neeiško savo šalininkų ar gerbėjų, bet sukuria proga paaiškinti, jog išgelbėjimas ateina per Dievo Sūnaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Mesijas nėra Senojo Testamento pranešų mokinis ar jų misijų tęsėjas skelbiantis Pateptojo atėjimą, bet yra Tas, kuris juos siuntė, iniciavo žmonijos išgelbėjimą ir dabar atėjo įvykdyti, ką pats pažadėjo. Deja, Jam stovint tarp žmonių…read more

Jokio daikto reikalingo kelionei, jokio dokumento ar rekomendacijos teikiančių bent mažiausią saugumą ir pasitikėjimą, nei jokio prietaiso, kuris padėtų ar palengvintų Gerosios Naujienos skelbimą. Jėzaus išsiųsti Apaštalai yra aprūpinti Dievo Žodžiu, kuri patys pažino, entuzjastiškai priėmė ir kuriuo gyvena, apginkluoti galia išlaisvinčia žmonės iš piktųjų dvasių pančių bei jėga gydyti ligonius – nieko savo, vien dovanos iš dangaus. Apaštalai pilni tikėjimo ir pasiryžę pasiaukoti dėl žmonių išganymo iškeliavo vykdyti Dievo pasiuntinybę; ir taip daro iki šiol jų mokyniai. Skaityniai: Ezd 9, 5–9:  Tob 13, 2. 4abc. 7–8. † Lk 9,…read more

” Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mąstą”, šaukia šiandien šv. Paulius, primindamas, jog niekas mūsų neturi visų malonių ir gabumų, tačiau tikrai gavo iš Viešpaties tam tikrą dovaną, dėl kurios jo gyvenimas yra prasmingas ir vertingas. Kas žino, ar viena brangiausių Jėzaus man duotų dovanų yra mano trūkumai, netobulybės ir bejėgiškumas – jų dėka man reikia tavęs; mano tuštybė tai erdvė, kuria užpildyti gali malonė, kurią tu gavei iš Dievo. Būtina sąlyga tai mano nuolankus pripažinimas, kad tokia yra mano padėtis ir neapgaudynėsiu, kad pats viska galiu, sugebu,…read more

Nors priešas yra priešingas man ir nuolat meta kliūtis man po kojom ir net panaudoja jėga, kad man nepasisekti ką nors gero padaryti, Meilė neleidžia man atsakyti tuo pačiu ir keršyti bei liepia padėti jam. Nedraugiško žmogaus nenorą, net nutylėtą ir paslėptą jo mintyse, galima pastebėti žvilgsnyje ir ant iškraipyto veido, bet Meilė įpareiguoja mane su šypsena ir iš geros širdies ištartu mandagiu žodžiu bendrauti su juo.  Skraudikas ir niekintojas ieško bendrininkų pasakojant apie mane netiesą ir sugalvotas niekšybes, tačiau Meilė skatina už jį melstis ir jam prašyti Dievo palaimos…read more

Marijos gimimas tai vienas, Dievo suplanoto žmonijos išganimo, etapų. Kai brėkštant daikai atgauna formas ir kiek vėliau spalvas, taip žmonės išvydę Nekaltąją, atsisūka nuo nuodėmių, jų širdyse atsiranda vilties ir ramybės, o Dievo malone jau veda juos į išganymo pilnatvę. Kai ne tik Lietuvą, bet visą Europą, apėmė įvairiausių protestantų erezjos, Marija sužibėjo Šiluvoje ir vekdama skatino gerbti Jos Sūnų, kaip tai darė anksčiau*. Ar Marija kartais ir šiandien neverkia? *„Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. https://siluva.lt/marijos-apsireiskimas/

Evangelija pagal Joną aprašo dvi situacijas, kai Jėzus lankėsi pas draugus: Mortą, Mariją ir Lozorių. Pirma jų įvyko draugystės pradžioje ir todėl Morta su jauduliu pirmiausia galvojo apie išorinę aplinką bei patarnavimą prie stalo – tuo pačiu Marija pasirinko kitą, garbingėsnį būdą priimti Dievo Sūnų savo namuose – paruoštoje sieloje. Antra situacija rodo Mortos subrendusį tikėjimą ne tik į brolio prisikelimą ir į Jėzų darantį stebuklus. Mortai buvo naturalu ir aišku, jog būtina tikėti Jėzumi teikiančiu gailestingumą ir išganimą.