Kaip pradžioje Apaštalams sunku buvo įtikėti į Jėzaus prisikėlimą ir priimti Viešpatį bematančiųjų liudijimus, taip vėliau, susitikę su gyvu Mesiju, pamatę Jį ir išgirdę Jį kalbantį, neleido kitiems suvaržyti savo patirties ir pakeisti tikrovės į sugalvotą realybę. Ar tai drąsa ar užsispyrimas? Manau, kad ir viena, ir kita, pagrįsta autentišku tikėjimu, kuris nesikeičia pagal orą, madas, aplinkybes, prabėgusius metus, kitų žmonių nuomones, jų grasinimus ar įtaką.
Ūkininkas, ardamas žemę, surenka akmenis, kad javai turėtų geras sąlygas augti. Panašiai statytojas, lygina sklypą savo namui, kad pastatas lygiai stovėtų. Bet yra reikalingas akmuo, kuriuo ūkininkas žymi savo žemės ribas, o statytojas naudoja paremti sienų kampą. Dvasiniame gyvenime taip pat reikia pašalinti abejones ir žmogiškus įsitikinimus, nesiremti jausmais ar emocijomis, o tuo pačiu besąlygiškai pasitikėti Jėzumi – Kertiniu Akmeniu, kuris labai dažnai netikėtai atsistoja gyvenimo pakrantėje ir prašo padaryti kažką, kas atrodo beprasmiška. Iš paklusnumo šiam Akmeniui „gimsta 153 stebuklai“.
Jėzus įvairiais būdais bandė įtikinti Apaštalus, jog yra prisikėlęs ir gyvas, kad galėtų būti Jo liudytojais visuose pasaulio kraštuose. (arba visame pasaulyje) Pasauliui ne tiek reikia mokytojų kiek liudytojų, nes žodžiai tik moko, o pavyzdys patraukia. Dievo Sūnui nuolat reikia bendrininkų, todėl ir mums leidžia paliesti Jį – Dievą, valgo su mumis ir rodo savo žaizdas – stigmas, t.y. leidžia patirti Jo galią, kasdien yra šalia mūsų ir apdovanoja meile atleidžiant nuodėmes.Ar to užtenka, jog įtikintų mane būti Prisikėlusiojo liudytoju?
Luošas žmogus kasdien ant šventyklos slenksčio prašė maldininkų išmaldos, kad palengvintų jo likimą ir užtikrintų pragyvenimui lėšų, nes jų pats negalėjo užsidirbti. Petras ir Jonas nusprendė padovanoti kažką kitą – nešelpti materiališkai, bet sugražinti jam sveikatą ir žmogaus orūmą. Tai daugiau negu jis prašė, tikėjosi, ar net svajojo. Kartais mums pakanka tik šiek tiek išpildyti svajones ir priartėti prie tikslų. Tačiau Dievas nori mus traukti į šventumo aukštybes ir apdovanoti žmogiškumo pilnatve.
Žydai neišpažinę Tėvo atsiųstąjį Jėzų Mesiju ir nukryžiavę Jį atsirado lyg aklavietėje – nežinojo, ką daryti. Panašiai ir Marija iš Magdalos, nors senai jau patyrė gydančia Dievo gailestingumo malone, apsiverkusi ir neįtėjusi angelo žodžiais, nematė nei vilties nei ateities. Tik asmeninis susitikimas ir poklabis su prisikėlusiu Jėzumi viską apšviečia ir perkeičia: leidžia atsivesti, gauti nuodėmių atleidimo, Šventosios Dvasios malonių gausą ir įsitikinti, kad Dievo pažadai neabejotinai bus greitai įgyvendinti.
Ar įtikins mane tūščias kapas, laidojimo drobulės, liudytojų pasakojimai, Senojo Testamento pranašystės, paties Jėzaus pažadai, kad šį rytą viskas prasidės iš naujo? Viešpaties prisikėlimo vaisai – tai: mano naujas gyvenimas be nuodėmių; naujos dvasinės jėgos; nauji kasdienini tikslai ir būdai jais siekti; nauji keliai; nauja, tvirta ir amžina sandora su Dievu, lyg atidarytą naują sąskaitą, be jokių įsiskolinimų, bet su tvirtesne draugyste su Dievu. Viskas nauja, tik Dievas nuolat Tas Pats ir Toks Pats – mylintis, mylimas ir stebinąs.
Nutylo visas pasaulis, kiekvienas Dievo kūrinis, bet ne Dievas. Jisai toliau įgyvendina žmonijos išgelbėjimo planą. Jėzaus kapas tai vartai į pragarus, šeolą, kur gyvenatys prieš mūsų erą, laukė Mesijo, kad juos įvestų į dangiškąją laimę.
Sužinoję apie karo žiaurumus, apie nusikaltėlių be gailesčio įgyvendintus kėslus, apie melą per akis, esame linkę nuteisti ir pasmerkti atsakingus už tas situacijas žmones. Tie įvykiai, lygiai taip pat, spaudžia Viešpaties Širdį ir Jam yra skausmingi, tačiau Jis elgiasi kitaip negu mes – ryžėsi paaukoti aukščiausią, savo gyvybės, kainą už tuos visus nusikaltėlius, kad grąžintų jiems Dievo vaikų garbę. Net recividistai gali tikėtis Jo atleidimo ir dar vieno šanso. Deja, kiekvienas mūsų nusidėdamas sukelią tokį pat ar dar didesnį skausmą Jėzui. Taigi, visa laimė – Dievas yra gailestingas!
Paskutinės vakarienės metu Jėzus savo mokiniams numazgoja kojas, parodydamas kaip labai nusižemina dėl nupuolusio žmogaus nupuolusio žmogaus. Kojų, kurios vaikščioja kasdieniniais keliais ir apdulkėja, apsineša purvu, mazgojimas, – tai apsivalymas nuo to, kas nėra žmogaus, nėra Dievo jam duota – nuo nuodėmių bei grąžinimas to, ką turėjo nuo sukūrimo ir kas yra būdinga jo prigimčiai. Nors žmogus pats gali apsivalyti ir nusiprausti, kad būtų švarus, tačiau jo sielą padaryti tyra, gražia ir atnaujinta savo gailestingumu gali vien Mesijas. Šitam įvykus, siela tampa Dievo šventove, o kūnas Viešpaties įrankiu pasiekti kitus: nupuolusius, vargšus, nelaimingus, tuos, kurie jaučiasi nemylimi.
Pranašas Izaijas, Dievo pašauktas raginti Izraeliečius grįžti į moralės kelią bei nepasitikėti kitų šalių valdovų pažadais, suprato, jog Viešpats viską valdo. Daugybė nuodėmių ir besikartojanti neištikimybė nėra paskutinis žodis – net labiausiai supainiotose ir beviltiškose situacijose Dievas atsiunčia savo tarną, kad įvestų tvarką ir ramybę. Tas tarnas, neteisėtai apkaltintas, žiauriai nukankintas ir nežmogiškai pažemintas, atneša Dievišką gailestingumą, atleidimą ir susitaikinimą.
