Draugas visada žiūri į tą pačią pusę bei žygiuoja tuo pačiu tempu. Nėra jam per toli, per daug, per dažnai, neklausinėja, bet yra pasiruošęs padėti, pasitiki netikėdamas apkalbomis ir gandais. Jėzus mus laiko savo draugais, kuriems visada atverta širdis ir rankos, draugais, apie kuriuos nuolat galvoja, kuriems skiria visą save. Lieka tik vienas klausimas – ar man Jėzus yra draugas? Skaitiniai: Apd 15, 22–31: Ps 57, 8–9. 10–12. † Jn 15, 12–17:
Vaikystėje žiūrėjau filmuką apie Ančiuką Donaldą, kuriam didžiulį džiaugsmą teikė nuotykiai su sūnėnais, bet dar didesnį džiaugsmą atrasdavo pinigėlių, sutalpintų milžiniškame seife, maudynėse. Prieš porą dienų skaičiau straipsnį vienos žurnalistės, išsiilgusios kelionių ir noro pamatyti naujas vietas, kurias su džiaugsmu galėtų aprašyti savo skaitytojams. Pats mėgstu pasakoti anekdotus, kad pilka diena praskaidrėtų ir prašviesėtų. Tačiau tas džiaugsmas baigiasi, kai nustoja veikti impulsas. Yra vienas paskatinimas, garantuojantis džiaugsmą kiekvienoje situacijoje * – Viešpaties meilė, kuri nesibaigia ir nemažėja o besąlygiškai apgaubia mus. *- https://www.jaupra.lt/wp-content/uploads/2017/10/Jaupra-ugdymo-knygele-su-uzlaidomis.pdf (psl.127-128) Skaitiniai Apd 15, 7–21: Ps 96,…read more
Santykį tarp Dievo ir žmogaus galime palyginti su santykiais esančiais gamtoje ir pavadinti simbioze*. Žmogui būtina pasilikti Viešpatyje, nes kitaip jo gyvenimas atrodys kaip sudžiūvusi šakelė ar vėjo vaikymasis. Tik stipriai įskiepytas į Jėzų gyvena, vystosi, yra patenkintas savo veiksmais bei yra pajėgus kažką gero ir prasmingo padaryti kitiems. Dievui iš žmogaus nieko nereikia, nes Jis yra tobulas, amžinas ir visagalis. Nėra mums nieko skolingas, bet iš meilės viskuo dalinasi su žmogumi, net savimi, atiduodamas savo gyvybę, kad jis gyventų. *-https://lt.wikipedia.org/wiki/Simbioz%C4%97 Skaitiniai: Apd 15, 1–6: Ps 122, 1–2. 3–4a. 4b–5….read more
Nerami yra mamos širdis, kai vaikas primą kartą išvažiuoja be tėvų į kelionę su draugais. Išsigąsta jaunas žmogus, kai mokosi važiuoti dviračiu ar kopia aukštomis kopėčiomis. Susirūpinimas gildo žmogų, globojantį vyresnio amžiaus sergančius tėvus. Bet tarp tų visų kasdieninių neramumų yra dieviška ramybė, kylanti dėl Viešpaties paruoštos vietos danguje ir nuolatinio Jo buvimo šalia, kad saugotų ir stiprintų. Todėl Šv. Paulius nepabūgo ir drąsiai lankėsi pas jo paties įsteigtas bendruomenes, nors anksčiau jų miestuose kai kurie gyventojai, neįtikėję, kėsinosi užmušti jį akmenimis. Dievo ramybė nesaugo nuo problemų ar jaudulio, nuo baimės ir rūpesčių, bet…read more
Jėzus Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė, kad mus išpirktų iš visų nuodėmių; pats pasirinko tokį mūsų išganymo būdą ir jau Senajame Testamente apie šiuos planus apreiškė. Tai tikėjimo tiesų pagrindas ir šerdis – jų priėmimas veda žmogų į susitikimą su Dievu ir galimybę matyti Jį veidas į veidą. Tai, kas Senojo Testamento laikais Izraeliečiams buvo mirties priežastimi, – Naujojo Testamento mokiniams yra didžiausia malonė. Pilypas ir Jokūbas Jaunesnysis nesuabejojo visko atsisakyti, kad galėtų matyti Dievą šiame gyvenime, ir visoje amžinybėje. Šv. Pilipo ir šv. Jokūbo, apaštalų šventė Skaitiniai 1 Kor…read more
Kadangi daug ką norime pasiekti savo gyvenime (sukurti laimingą šeimos gyvenimą, kopti karjeros laiptais, įsigyti trokštame daiktą, apkeliauti bent puse pasaulio…) kruopščiai planuojame kaip tai padaryti, ruošiamės ir panaudojame viską, ką tik gali mums šitame padėti. Nors dažnai prisimename tikslą ir svajodami apie jį beveik prarandame sąmonę, kartais užtenka trumpa nesėkmė ar steigiai atsiradųsi kliūtis, kad mūsų viltis išgaruojtų ir visas planas griūtų. Kad niekada mums neužtruktų energijos ir pasijos bei kiekvieną dieną atneštume tikrų ir gausių vaisių, reikia būti kaip vynuogio kekės. Jos prinioksta ir duoda skanių vaisių tik…read more
Šv. Juozapas moko mus, ypač šiandien, kai liturgijoje minime jį – darbininką, kad titulas, ar kartą priimtas sprendimas, įpareigoja visur ir visada tinkamai elgtis. Švč. Mergelės Marijos Sužadėtinis ir Dievo Sūnaus Globėjas, angelo paragintas ir padrąsintas, priėmė savo žmoną bei pradėtą iš Šventosios Dvasios vaiką kaip dera vyrui ir tėvui. Eidamas šias pareigas Juozapas ne tik pasirūpindavo materialiniais reikalais savo namuose dirbdamas staliumi. Jis parodo, kad šeimos gyvenimas ir darbas žmogui yra būtinas ir naudingas, nes formuoja charakterį bei moko atsakomybės, padeda žmogui nuolat bręsti ir kūrybingai žiūrėti į kasdienybę,…read more
Vasarą su draugais nuvažiavę į kalnus, įprastai, kopdavom į viršūnes ir nusileisdavom į slėnius. Kadangi daugybė jų pirmą kartą patyrė tokios kelionės iššūkius ir jau pirmą dieną buvo labai pavargę, susirūpinęs paklausiau: „Ar rytoj irgi norite keliauti, ar pailsėti?“ Netikėtai jie atsakė: „Su malonumu vėl kopsime“. Kartais net didžiausius sunkumus verta pakelti ir atrodančias neįveikiamas užduotis spręsti, nes įveiktų lūkesčių vertė žymiai viršija pasiaukojimą. Taip padarė ir Jėzus, kuris mylėdamas kiekvieną mūsų ir norėdamas mūsų išganymo, priėmė žmogišką prigimtį, kad galėtų ją paaukoti mirdamas ant kryžiaus, o prisikeldamas parodyti kelią…read more
Dėl nuolat vykstančios gėrio ir blogio kovos, taip pat vykstančios ir mūsų viduje, esame linkę priimti teiginį, jog yra du dievaičiai: geras ir blogas, valdantys visą pasaulį. Taip galvojo žmonės išpažįstantys manicheizmą ar gnozą, ar svetimą mūsų kultūrai tolimų rytų filosofiją, pasislėpusią yin-yang ženkle. Tačiau apaštalas Jonas savo laiške aiškina, kad Dievas yra vienas ir Jam nieko netrūksta, Jame yra pilnatvė, tobulybė ir šviesa, o visame pasaulyje nėra jokių varžovų ar kovojančių jėgų, kurios būtų nepriklausomos nuo Jo. Tik mūsų pačių, kaip Jo kūrinių, laisvos valios sprendimai gali mus paslėpti nuo Dievo ir uždaryti…read more
Kartais atrodo, jog Apaštalams, kurie matė Jėzų Kristų, girdėjo Jo mokymus ir buvo Jo padarytų stebuklų dalininkais, įtikėti buvo lengviau, nei mums, kurie nei nematėme nei girdėjome Mesijo. Tačiau tikėti nereiškia matyti ar girdėti, bet priimti tai, ko negalime įrodyti logika, tyrimais ar asmenine patirtimi. Apaštalai lygiai kaip ir mes turėjo įtikėti Į Jėzų – Dievą, kuris mūsų juslėm nėra pasiekiamas ir protu apčiuopamas. O gal Apaštalams net buvo sunkiau, nes jie matė Jėzų – Dievo Sūnų tapusį žmogumi.
