3sakiniai

Tikras išgydymas

Posted by in apmąstymas

Keliaujantį į Jeruzalę Jėzų pasitiko dešimt raupsuotųjų ,prašančių išgydymo – ir gavo ko prašė. Pagal to meto teisę, kiekvienas išgydytasis turėjo praeit kunigo patikrą ir paaukoti padėkos auką, bet tik vienas iš Evangelijoje aprašytų išgydytų susimąstė ir padėkojo tam,  kam turėjo padėkoti. Tik tada vyko tikras stebuklas – tikėjimas grąžino jam žmogaus orumą bei Dievo vaiko laisvę ir džiaugsmą. Argi ne tokio išgydymo trokšta kiekvienas iš mūsų, kai dvasia patiria Viešpaties malonės jėgą ir Aukščiausiojo prisilietimą, pakylantį lyg aušra?  

Ataskaita

Posted by in apmąstymas

Šiandien Evangelijoje aprašytas prievaizdo atvejis verčia susimąstyti apie savo gyvenimą ir jo pabaigą, nes kiekvienas mūsų turės duoti ataskaitą už savo padarytus ar nepadarytus darbus ir atsakyti už panaudotas ar prarastas malones ir progas. Kartais Dievo suteiktas dovanas: laiką, gabumus, jėgas ir t.t., galime panaudoti pagal paskirtį, o kartais išeikvoti ir panaudoti privatiems tikslams, malonumams, arba nepanaudojus leisti jiems supūti.Tačiau ką nors daryti mus skatinti turi ne bausmė ir gėda paskutinio teismo akivaizdoje, bet žinojimas, jog Viešpats pasitikėjo manimi bei mano, kad galiu tai padaryti teisingai ir gerai. Ar Viešpats…read more

Dievas – medžiotojas

Posted by in apmąstymas

Kasdieninė nuodėmė atitolina žmogų nuo Dievo ir susilpnina ryšį su Juo, o mirtina nuodėmė visiškai nutraukia tuos santykius ir veda į aplinką, neteikiančią gyvenimui reikalingų jėgų, o dvasiniam gyvenimui net pavojingą. Kaip fotoaparatu apsiginklavęs medžiotojas seka žvėris, norėdamas įamžinti jų grožį laukinėje gamtoje, taip Dievas su uolumu ima ieškoti pabėgėlio – nusidėjėlio, kol jį suradęs, gailestingumu grąžins grožį ir tyrumą. Nėra nepasiekamų krūmokšnių, nėra per tolimų šalių, nėra per tamsių kampų už baldų, nėra nieko kas sustabdytų nusidėjėlio pėdsakiais einantį Dievą.

Pranciškoniškoji šeima

Posted by in apmąstymas

Šiandien Pranciškoniškoji Šeima mini mirusius brolius, seseris, tėvus, giminaičius ir geradarius, kurie siekė šventumo Serafiškojo Tėvo, Pranciškaus Asyžiečio, pavyzdžiu. Tikroji bendruomenė nepamiršta ir savo šaknų, saugo ką brangiausia paveldėjo, prideda ką sukūrė vertinga ir perduoda sekančioms kartoms. Kiek pranciškoniškų sielų diena iš dienos žvelgė į Kristaus veidą apmąstydamos Jo meilę žmonijai? Kiek sielų, atsižadėjusių nuodėmingų vilionių, besąlygiškai įtikėjo Jėzumi? Kiek jų pasiekė daugaus laimę? Nežinau, bet dėl vieno esu tikras – dar vienos pranciškoniškos sielos nebus per daug.

Nebijokite!

Posted by in apmąstymas

Vėlinės, kapinių aplinka, stovėjimas šalia kapų, prisiminimas artimuosius iškeliavusius anapus sužadina minčių apie gyvenimo prasmę, jo trapumą ir tikslą. Mirtis, nors yra neišvengiama, dažniausiai pripildo baime dėl nežinomybės – nežinome kada ateis, nežinome kaip mirsime, nežinome kas laukia mūsų anapus. Tik vieną kartą teks išgyventi šią akimirką, o tie kurie šitą jau padarė negali pasidalinti su mumis savo patirtimi ir negali duoti patarimų kaip pasiruošti. Todėl Jėzus, pirmas ir kol kas vienintėlis prisikėlęs, padrąsina sakydamas: „Nebijokite!“, nes po gyvenimo tikėjimu ir Evangelija mirtis – tai vartai į Jo paruoštą amžinosios…read more

Visi Šventieji

Posted by in apmąstymas

Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų šventi, o tai reiškia, kad nori mums padėti atgaivinti tai, kas mumyse yra geriausia. Tas kelias į save, į savo gyvenimo gilumą, iš tikrųjų yra kelią į Dievo gilumą, Jo valios ir išminties gilumą. Tik Dievas žino, kas yra geriausia mumyse ir mums. Tik toks gilus ir nuolatinis dialogas su Dievu apie save, garantuoja, jog atrasime ir priimsime savo bruožus – gabumus ir trūkumus – bei įgyvendinsime pašaukimą į šventumą. Apmąstymo gairės – br. Kamil OFM Conv. Skaitiniai: Apr 7, 2–4. 9–14:  Ps 24,…read more

Sustiprinti sklaisčiai

Posted by in apmąstymas

Šiandien giedamos psalmės autorius ragina šlovinti Dievą, kuris davė kiekvienam mūsų gyvybę, pripildė palaima ir įvariuomėmis dovanomis, o tas sutalpintas malones liepė saugoti lyg tvirtovėje, kurios vartus ir sklaisčius stiprina pats Viešpats. Jei kas tomis dovanomis naudojasi pagal Dievo malonę ugdo savyje dorybes ir legvai daro gerus darbs. Jei kažkas pamirš, jog Dievas yra su juo ir pradės pasitikėti vien savo jėgomis, puolamų pagundų gausybė ir įkyrumas išgasdins jį ir perlauš apsauga.

Rinkimai pagal Dievą

Posted by in apmąstymas

Kai vyksta rinkimai, pvz. prezidento ar į parlamentą, tarp kandidatų būna gana stirpių pokalbių dėl pasiūlytų programų bei kandžių komentarų apie kontrkandidatus; o tas, kuris laimi, įspūdingai atšvęnčia ir trimitams skambant vaikšto pakėlęs galvą. Jėzus visą naktį praleidęs maldoje pakvietė pas save mokinių būrį, iš kurio išsirinko dvyliką Apaštalų. Greitai nuveda juos nuo kalno, prie žmonių minios laukiančios pagalbos, paguodos, pamokymo, išgydymo ar net išlaisvinimo nuo piktosios dvasios varginačių pančių. Prie kiekvieno žmogaus teko Apaštalams nusilenkti, išklausyti ir bandyti suprasti jo bėdas – nebūvo laiko savigarbei nei poilsiui, nes Dievas…read more

Imk!

Posted by in apmąstymas

Jėzaus kvietimas į Dievo Karalystę nėra vienkartinis – daug kartų ir įvairiausiais būdais Viešpats nori mums paaiškinti kaip svarbu ir gera būti danguje. Šiandieniais palyginimais savo bendru žodžiu „imti“ atskleidžia tiesą, kaip tapti Dievo Karalystės piliečiu. Imti galima tai, kas kažkieno yra paruošta ir mums duotą; imti tai padaryti savo, naudotis ir rūpintis tuo; imti tai sutikti, kad tai pakeistų aplinka ir mane patį; imti tai bendradarbiauti dabar dėl pasekmių ateityje. Visą tai padarė garstyčios grūdelis sode ir raugas su miltais. Tačiau permainos vyko tik dėl to, kad kažkas ėmė.

Nuolankumo pamoka

Posted by in apmąstymas

Iš pirmo žvilgsnio šiandien skaitytame Evangelijos fragmente Jėzus darydamas stebuklą nereikalauja tikėjimo. Tačiau Abraomo dukra, kurią šėtonas laikė sukaustęs aštuonioliką metų, nuolankumu išmokytų per tą laiką, užsitarnavo išgydimą būtent šeštadienį, šventą dieną. Jos nuolankumas buvo lyg garsus tikėjimo išpažįnimas ir liudijimas, o žmonėms tapo matomas tik šiai moteriai pasveikus ir ėmus šlovinti Dievą. Viešpats daro stebuklus ne dėl akių, o dėl to, kad žmogus atsiverstų pas Jį, gyventų dvasia, o ne kūnu ir iš visos širdies sakytų: „Aba, Tėve!“