3sakiniai

Tobuliausia auka

Posted by in apmąstymas

Dievo meilės didybė ir be sąlygiškumas skatina žmogų paaukoti Viešpačiui kažką brangaus ir vertingo iš to, kas yra jo asmeniška. Tačiau susimąsčius žmogui darosi nesmagu, nes šiek tiek kvailai atrodo, kai nori dovanoti tą patį, ką yra gavęs iš Kūrėjo rankos. Tada verta įsiklausyti į Dievo troškimą, kuris nori, kad būtų mylimas siela (tai reiškia, kad žmogus besisaugotų  nuodėmių ir savo vidų puoštų dorybėmis), širdimi (ilgėtųsi Jo ir nieko nelaikytų brangesniu už Jį), protu (stengtųsi suprasti Jo valią ir sąmoningai sektų Juo) ir jėga (darytų viską, ką Jis daro). Kaip…read more

Posted by in apmąstymas

Jis nesako: „Tai yra simbolis, ženklas, lyg mano Kūnas, kuriame būsiu per dvidešimt minučių, o po to išnyksiu“. Nesako: „Kai prasidės televizijos laikai, kviečiu jus nebe į jūsų parapijos bažnyčią, bet prieš ekranus, į Varšuvą arba į Krokuvą“. Nesako: „Priimkite mane dvasioje, nes iš tikrųjų nebėra jokio skirtumo“. Mes turime savo nuomonę…Šiandien yra naujieji laikai, naujieji žmonės… Tačiau Jis yra gyvas! Šiandien!!! Ir kalba tą patį, ką yra pasakęs apaštalams: „Imkite, tai mano Kūnas…mano Kraujas, sandoros Kraujas“. Šios dovanos absoliučiai niekas nepakeis. Apmąstymą parašė br. Michał Nowak OFM Conv.  …read more

Pirmas tarnas

Posted by in apmąstymas

Tarnauti Dievui ir tarnauti žmogui – tai kiekvieno Jėzaus mokinio pareiga, nes ir Mokytojas atėjo ne dėl savo garbės, o gyvybę už nusidėjėlius paguldyti. Ne visi tai suprato ir ne visi Jo užtarnautą malonę priėmė, bet tai nesustabdė Dievo Sūnaus tarnystės misijos. Taip pat ir kiekvieno mūsų tarnavimas kitiems neturėtų priklausyti nuo to, ar kažkas paprašys, ar priėmė tai su dėkingumu, ar įvertino taip, kaip mes norėtume. Tarnystės tikslas – daryti gera, o ne įsiteikti, pagerinti gyvenimą, o ne palengvinti, padėti pasiekti šventumą ir amžinybę, o ne pastumti į troškimų…read more

Atsidėkojimas

Posted by in apmąstymas

Žmogus, patyręs Dievo meilę, apdovanotas visokiomis dovanomis ir sužavėtas Jo ištikimybe, nori kuo tinkamiausiai atsidėkoti Viešpačiui – sugalvoja įvairias aukas, pažadus, pasiryžimus, puošmenas ir turtingas detales altoriui. Išminčius Siracidas duodamas gerą patarimą – „Kaip Dievas tau duoda, ir tu jam taip duoki“ – nurodo, jog mieliausi Dievui nė materialūs dalykai, bet teisinga širdis, besąlygiškas pasitikėjimas Juo, gailestingumas kitam ir nugalėjimas savo geismų ir vidinio chaoso. Kadangi, ateidamas į šį pasaulį ir mirdamas ant kryžiaus, Dievas visiškai pasiaukojo dėl kiekvieno žmogaus išganymo, šv. Petras Apaštalas šaukia: „Štai mes viską palikome ir…read more

Tikroji Motina!

Posted by in apmąstymas

Priėmusi iššūkį būti Dievo Sūnaus Motina, Marija visiškai pasiaukojo šiam pašaukimui: pagimdė pasaulio Atpirkėją, šv. Juozapui bendradarbiaujant su atsidavimu auklėjo ir globojo Jį, kentėjo kartu su Juo dėl žmonių išganymo. Nuolatinis buvimas prie Viešpaties, Marijos širdį pripildė meilės ir padarė tokią plačią, kad Ji nedvejodama sutiko būti ir Jėzaus įsteigtos Bažnyčios narių Motina. Dabar kartu su mumis laukia Šventosios Dvasios, kurią pati jau turi, malda užstoja pas Dangiškąjį Tėvą, išklauso  ir priglaudžia verkiančius ir prašančius, moko tikėjimo ir pasitikėjimo tuos, kurie ieško Dievo ir gyvenimo prasmės, džiaugiasi išugdytomis dorybėmis ir…read more

Šventoji Dvasia apreiškia Bažnyčia

Posted by in apmąstymas

Šventoji Dvasia, pagal eileiškumą, o ne pagal svarba, Švenčiausios Trejybės trečiasis Asmuo, buvo žmonėms apreikšta penkiasdešimt dienų po Jėzaus prisikėlimo, t.y. per žydų savaičių šventes arba pirmųjų vaisų šventes. Pirmoji Bažnyčios bendruomenė: Apaštalai, Marija, kiti mokiniai – kartu apie šimtas dvidašimt žmonių, laukė Jėzaus pažadėto Parakleto, kuris turėjo būti atsiųstas nuo Dangiškojo Tėvo vietoj Mesijo, kad primintų Jo mokymus, padėtų juos suprasti ir apreikštų naujų dalykų, kurių negalėjo anksčiau suvokti. Kaip prinokusių javų pjūtis baigėsi kviečių surinkmu ir iš šių grūdų iškeptų duonų  paaukojimu žydų šventykloje, taip iš nukryžiuoto Kristaus…read more

Kiek yra Evangelijų?

Posted by in apmąstymas

Apaštalas ir evengelistas Jonas aprašė Jėzaus gyvenimą, Jo mokymus, padarytus stebuklus ir visą misiją, kuria mus išganė. Taip pat kiti Mesijo mokiniai aprašė iš savo pusės tuos pačiuos įvykius pabrėždami tuos momentus, kurie jiems buvo svarbūs ir reikšmingi. Kiekvienas tikintysis turi savo asmeninį ryšį su Viešpačiu ir tik jam įpatingoje ir išskritinioje akimirkoje patyrė Dievo meilės jėgą, gailestingumo malonę, rūpesčio galią, pamokantį išmintį bei galėtų paliudyti ir surašyti „daug kitų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“. Skaitiniai: Apd 28, 16–20….read more

Tu viską žinai

Posted by in apmąstymas

Apaštalas Paulius drąsiai atsistojo kaltintojų akivaizdoje, nes buvo įsitikinęs, kad nenusižengė viską žinančiam Dievui. Kad kaltintojai – jo tautiečiai, kurie tikriausiai paskelbtų kitokį teismo sprendimą Dievo vardu, neužsitrauktų kaltės dėl jo mirties, Paulius šaukėsi žemiškojo teisėjo sprendimo. Apaštalas Petras, Jėzaus tris kartus paklaustas ar Jį myli, pradžioje drąsiai atsakė patvirtinant, bet paskutinį sykį suprato, jog tik Dievas neklysta, o žmogus nusidėjęs (Petras išsižadėjo savo Mokytojo būtent tris kartus), viską žinančiojo Dievo akivaizdoje gali būti ištaisintas ir perkeistas. Taip pat ir aš atsistojęs prieš Dievą, nuo kurio nė viena mano gyvenimo akimirka…read more

Vienybė

Posted by in apmąstymas

Kai bendravimas ir kasdieniniai  susitikimai, taip pat tarp savųjų, baigiasi nesutarimais arba net konfliktais, kurių metų stipriai supurtyti nervai ir emocijos siekia zenito, norėtųsi gyventi negyvenamoje saloje kur niekas mūsų neerzintų, niekas nekaltintų, niekas nesipriešintų…Ramybė be saiko! Tačiau tada nepažintume savęs, savo silpnybių ir apribojimų bei neaugtume ir nestiprėtume, o tuo pačiu mūsų savimeilė didėtų iki narcisizmo, jautrumas ir užuojauta kitiems išnyktų bei nebūtų progos liudyti tikėjimo. Apaštalas Paulius laimėjo amžinąjį gyvenimą, nes skelbė, kad Jėzus kartu su Dangiškuoju Tėvu ir Šventąja Dvasia rodo tobulą vienybės pavyzdį – bendradarbiauja ne…read more

Tiesa

Posted by in apmąstymas

Vaikystėje, išvažiuojant į bet kokią kelionę, mama darydama  ant kaktos palaiminimo ženklą – kryžiuką, mane laimindavo, linkėdama gerų nuotykių ir laimingo sugrįžimo namo Dievo globoje. Širdyje maišėsi vaikiškas džiaugsmas ir nežinomybės jaudulys, troškimas pažinti naujas vietas ir namų, artimųjų ilgesys. Jėzus, palikdamas šį pasaulį ir Apaštalus – pirmąją Bažnyčios bendruomenę pilnas emocijų ir rūpesčio meldėsi Tėvui danguje už tikinčiuosius, kad lydėtų juos išsiųstus į pasaulį liudyti ir saugotų nuo piktojo pinklių. Labai gerai žinojo apie laukiančius pavojus, kančias, vargą ir sunkumus, bet neatšaukė misijos – net atvirkščiai – skatino žadėdamas…read more