Visko turinčiųjų litanija

Posted by in apmąstymas

Man skauda nugarą, mane kankina migrena, negaliu žiūrėti į kaimyną, nieko nesinori, pykstu, kai man skambina direktorius, geriau pasiųsiu politikus į mėnulį, mano sporto žvaigždė šią savaitę nieko nelaimėjo – galėtume pratęsti šią skundų, skausmų ir nuoskaudų litaniją, nes tikriausiai kiekvienas turime savų.
Petras šiandien mums duoda priešnuodžio piliulę ir sako: tu turi viską! – Dievo galybė mums suteikė dalykų, apie kuriuos net nesvajojome, palyginti su kuriais visos mūsų didelės ir mažos problemos yra menkniekis.
Jei to nepripažinsiu, pradėsiu savo gyvenime dėlioti skaičius, kurie yra blogesni už tuos vyrukus iš palyginimo, kurie neįvertino to, ką turėjo, godžiai metėsi į daugiau ir… iššvaistė savo gyvenimą.

Apmąstymąparašė br. Tomasz Szymczak OFM Conv.

IX eilinė savaitė
Pirmadienis


Pirmasis skaitinys (2 Pt 1, 1–7)

    Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu. Malonė ir ramybė teauga jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu.
Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.
Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybę, o brolybe – meilę.

Atliepiamoji psalmė (Ps 90, 1–2. 14 – 16)

P. – Tavim, mano Dieve, viliuosi.

Žmogau, kurį Aukščiausias globoja,
kuris gyveni Visagalio pavėsy,
Viešpačiui tarki: „O mano Dieve,
prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. – P.

„Kad glaudžias žmogus prie manęs, tai jį išvaduoju,
aš apginu jį, kad jis mano vardą pažįsta.
Kai jis manęs šauksis, aš jį išklausysiu,
sielvarte su juo drauge būsiu“. – P.

Išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu.
Duosiu aš jam ilgą amžių,
savo išganymą leisiu išvysti. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Apr 1, 5ab)

P. Aleliuja. –  Jėzau Kristau, ištikimasis liudytojau, pirmutinis prisikėlusis iš numirusių,
tu mus myli ir nuplovei savo krauju mūsų nuodėmes. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 12, 1–12)

    Aukštiesiems kunigams, Rašto aiškintojams ir seniūnams Jėzus pradėjo kalbėti  palyginimais:
„Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.
Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Bet vynininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas’. Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia’.
Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė“.