Didžiąją Amžinojo ir Gailestingojo Dievo paslaptį galiu atskleisti ne valdžios ar žinių dėka, ne pirkdamas už didelius pinigus ar turėdamas „pažistamų” ar būdamas garsu, bet  dėl nuolankaus požiūrio apie save.  Pripažindamas savo silpnybes ir dėkodamas už viską, nes viską veltui gavau, galiu tikėtis, jog Dievas apreikš man savo veidą. Ne iš smalsumo ar dėl saugumo, ne tam, kad kitų akyse geriau, kilmingiau, švenčiau atrodyčiau, ne dėl patenkinimo savo išdidumo, bet dėl meilės Jam noriu artintis prie Dievo, nešioti Jį savo širdyje, Jam gyventi. Nes Jis „lyg gili jūra, kurioje kuo labiau ieškau, tuo daugiau randu, o kuo daugiau randu, tuo labiau Jo ieškau” (šv. Kotryna Sienietė).