Viešpats Dievas ištvermingai ir nuolat sėja mūsų sieloje savo žodį, o į kokią žemę – dvasią jisai įkris, priklauso nuo mūsų kievieno. Gali tai būti širdis kieta kaip kelias išmindžiotas, abejingas keliaujantiems juo; gali būti suklaidinta kaip uola, kuri tinka namams statyti bet nori būti skirta ūkiui; gali būti kaip dirva, kuri visko nori bet nieko neužbaigia ir pamiršta apie pirmus įsipareigojimus.
O gali būti kaip gera žemė, kuri su džiaugsmu pasitinka įkristantį į ją grūdą, visą savo kilnumą ir gabumą paskyria grūdo augimo procesui ir nepamiršta kokią brangenybę saugo.