Kiekvieno žmogaus gyvenime: vaiko ir jauno, suaugusiojo ir pagyvenusio, atimieji yra labai svarbūs. Kai miršta kas nors, su kuo augome ir pažindavome pasaulį. jaučiame tuštumą, tarsi prarandame „dalį savęs”. Sutikus kažką ypatingą ir sielos brolį, keičiame savo gyvenimą ir į ankstesnį nenorime grįžti. Koks žmogus turi būti aklas ir nejautrus, kad aukščiau tokio ryšio pastatytų norą turėti tą, ką turi kiti ir pamirštų savo unikalumą ir išskirtinumą?