Apaštalas Petras labai nustebo, kai Jėzus jam pasakė, jog broliui, kuris jam nusikalto, nereikia atleisti  iki septynių kartų. Mes mėgstame skaičiuoti kiek kartų padarėme kažką kitiems, pvz. „kiek kartų tau reikia kartoti?”, „prisimeni, aš tau tada padėjau?”, „argi nesakiau?”, „aš tau padovanojau šitą”. Kolekcionuojame savo gerus darbus ir didžiuojamės jais kitų akyse. O kodėl prie tų „gerų darbų” taip sunku pridėti tikrus gailestingumo ir atleidimo aktus? Negi tikrai jie kainuoja mus tiek daug tikros meilės, ar per sunku atsikratyti išdidumo?