Paskutinės vakarienės metu Jėzus savo mokiniams numazgoja kojas, parodydamas kaip labai nusižemina dėl nupuolusio žmogaus nupuolusio žmogaus. Kojų, kurios vaikščioja kasdieniniais keliais ir apdulkėja, apsineša purvu, mazgojimas,  – tai apsivalymas nuo to, kas nėra žmogaus, nėra Dievo jam duota – nuo nuodėmių bei grąžinimas to, ką turėjo nuo sukūrimo ir kas yra būdinga jo prigimčiai. Nors žmogus pats gali apsivalyti ir nusiprausti, kad būtų švarus, tačiau jo sielą padaryti tyra, gražia ir atnaujinta savo gailestingumu gali vien Mesijas. Šitam įvykus, siela tampa Dievo šventove, o kūnas Viešpaties įrankiu pasiekti kitus: nupuolusius, vargšus, nelaimingus, tuos, kurie jaučiasi nemylimi.