Apaštalai ir pirmosios Bažnyčios bendruomenės nariai uoliai troško skelbti Evangeliją kiekvienam žmogui, nepraleidžiant nė vienos atsiradusios progos. Prašė drąsos ir Šventosios Dvasios galios, nes nepasitikėjo savo jėgomis ir gabumais, ypač, kai teko jiems stovėti prieš išsilavinusius ar turinčius valdžią. Užtekdavo, kad gimę iš Dvasios bei liepsnojantys tikėjimu Jėzaus sekėjai pasimelstų, kad  ir žemė sudrebėtų, ligonis pasveiktų, piktosios dvasios varginami žmonės būtų laisvi, iš kalėjimo išeitų neteisingai nubausti, o visi žmonės būtų nustebę. Nieko čia neįprasto – juk Dievas yra dangaus, žemės, jūros ir visko, kas juose yra, Kūrėjas ir Valdovas, Tas Pats, prieš kurį nirštantys pagonys, rengiančios sąmokslus tautos, sukylantys karaliai ir pasaulio jėgos, priklaupia ir nusižemina.