Vaikystėje, išvažiuojant į bet kokią kelionę, mama darydama  ant kaktos palaiminimo ženklą – kryžiuką, mane laimindavo, linkėdama gerų nuotykių ir laimingo sugrįžimo namo Dievo globoje. Širdyje maišėsi vaikiškas džiaugsmas ir nežinomybės jaudulys, troškimas pažinti naujas vietas ir namų, artimųjų ilgesys. Jėzus, palikdamas šį pasaulį ir Apaštalus – pirmąją Bažnyčios bendruomenę pilnas emocijų ir rūpesčio meldėsi Tėvui danguje už tikinčiuosius, kad lydėtų juos išsiųstus į pasaulį liudyti ir saugotų nuo piktojo pinklių. Labai gerai žinojo apie laukiančius pavojus, kančias, vargą ir sunkumus, bet neatšaukė misijos – net atvirkščiai – skatino žadėdamas savo pagalbą, Tėvo palaimą bei pašventinančią tiesą.

Skaitiniai

Apd 20, 28–38: 
Ps 68, 29–30. 33–35a. 35b–36c.
† Jn 17, 11b–19: