Kai bendravimas ir kasdieniniai  susitikimai, taip pat tarp savųjų, baigiasi nesutarimais arba net konfliktais, kurių metų stipriai supurtyti nervai ir emocijos siekia zenito, norėtųsi gyventi negyvenamoje saloje kur niekas mūsų neerzintų, niekas nekaltintų, niekas nesipriešintų…Ramybė be saiko! Tačiau tada nepažintume savęs, savo silpnybių ir apribojimų bei neaugtume ir nestiprėtume, o tuo pačiu mūsų savimeilė didėtų iki narcisizmo, jautrumas ir užuojauta kitiems išnyktų bei nebūtų progos liudyti tikėjimo. Apaštalas Paulius laimėjo amžinąjį gyvenimą, nes skelbė, kad Jėzus kartu su Dangiškuoju Tėvu ir Šventąja Dvasia rodo tobulą vienybės pavyzdį – bendradarbiauja ne dėl naudos sau, o dėl kitų, dėl mūsų, išganymo. Kitaip fariziejai ir sadukiejai – vienybės nesukūrė, nes žiūrėjo savo naudos ir matė tik varžovus.

Skaitiniai

Apd 22, 30; 23, 6–11: 
Ps 16, 1–2a. 5. 7–8. 9–10. 11.
† Jn 17, 20–26: