Jis nesako: „Tai yra simbolis, ženklas, lyg mano Kūnas, kuriame būsiu per dvidešimt minučių, o po to išnyksiu”. Nesako: „Kai prasidės televizijos laikai, kviečiu jus nebe į jūsų parapijos bažnyčią, bet prieš ekranus, į Varšuvą arba į Krokuvą“. Nesako: „Priimkite mane dvasioje, nes iš tikrųjų nebėra jokio skirtumo“.

Mes turime savo nuomonę…Šiandien yra naujieji laikai, naujieji žmonės…

Tačiau Jis yra gyvas! Šiandien!!! Ir kalba tą patį, ką yra pasakęs apaštalams: „Imkite, tai mano Kūnas…mano Kraujas, sandoros Kraujas”. Šios dovanos absoliučiai niekas nepakeis.

Apmąstymą parašė br. Michał Nowak OFM Conv.

Skaitiniai

Jer 31, 31–34:   arba Žyd 10, 11–18:
Ps 110, 1. 2. 3.
† Mk 14, 22–25: