Apaštalams galvojant apie tai, kuris jų svarbesnis bei įgaliotas nurodynėti, įsakinėti ir spręsti visus reikalus, Jėzus pamokė juos apie nuolankumą. Be jo žmogus pakyla virš kitų ir nesiskaito su kitais, piksta, kad nė visi klauso jo, nėra tokie, kaip jis ir viską daro kitaip negu jis; kartais net nekenčia tų, kurie sprendžia jo nepaklausę ir veikia savorankiškai. Taip pat žmogus ne-nuolankus gali žiūrėti į kitus pavydėdamas jiems jų daiktų, jų talentų, jų padarytų darbų; tada jam gaila savęs, nemato savo gerų savybių, pasekmių ir dovanų, o visus kaltina dėl savo padėties. Jei kas nori išugdyti savyje nuolankumą turi pradėti nuo tarnystės kitiems be jokio atlyginimo ir pripažinomo, jog kiekvienas turi savo vertę Dievo akyse.

Skaitiniai

Zch 8, 2–8: 
Ps 102, 16–18. 19–21. 29 ir 22–23.
† Lk 9, 46–50: