Senovėje „angelas” hebrajų (mal’ach) ir greikų (angelos) kalbomis reiškė „pasiuntinis”, kuris savo valdovo vardu praneša svarbią žinią ir atlieka tam tikrus darbus, o tik krikščionybei atsiradus šio žodžio savoką susiaurėjo iki Dievo atsiųsto žmonių pagalbon pasiuntinio. Iš dvasinių būtybių esančių Aukščiausiojo akivaizduoje ir nuolat teikiančių Jam garbę ir šlovę, kai kurie yra siunčiami su specialais tikslais į žemę. Svarbiausios misijos yra pavestos arkangelams, iš kurių žinome Mykolą, Gabrielių ir Rapolą, o jų vardai reiškia „Kas toks kaip Dievas”, „Dievo galybė” ir ” Dievas gydo” /šv. Grigalius Didysis, popiežius/. Kadangi Mykolas, išvarė iš dangaus susipriešinusį šetoną, todėl gali saugoti ir mus nuo piktojo. Todėl kad Gabrielius, pranešė apie Mesijo atemą į žemę, gali ir mumyse pažadinti vilties. Trečias, Rapolas, lydėjo jauną Tobitą ir išgydo jo tėvą, todėl gali gydyti kiekvieno mūsų sielą ir kūną.
Jeigu mūsų tarpe yra tikrų angelų tai ir dangus neatrodo tolimas.