Šiandien Pranciškoniškoji Šeima mini mirusius brolius, seseris, tėvus, giminaičius ir geradarius, kurie siekė šventumo Serafiškojo Tėvo, Pranciškaus Asyžiečio, pavyzdžiu. Tikroji bendruomenė nepamiršta ir savo šaknų, saugo ką brangiausia paveldėjo, prideda ką sukūrė vertinga ir perduoda sekančioms kartoms. Kiek pranciškoniškų sielų diena iš dienos žvelgė į Kristaus veidą apmąstydamos Jo meilę žmonijai? Kiek sielų, atsižadėjusių nuodėmingų vilionių, besąlygiškai įtikėjo Jėzumi? Kiek jų pasiekė daugaus laimę? Nežinau, bet dėl vieno esu tikras – dar vienos pranciškoniškos sielos nebus per daug.