Šv. Elzbieta, šios dienos ir Pranciškonų pasauliečių ordino globėja, vaikystėje pasiekė tokį pamaldumo ir Dievo meilės lygį, jog lengvai sugebėjo atsakingai eiti žmonos pareigas, išmintingai auklėti savo vaikus, uoliai rūpintis vargšais ir slaugyti ligonius. Nei  perankstyva vyro mirtis, nei jo giminės kurtos intrigos, nei dvaro gyvenimo vilionės neužgožė Elzbietos ištikimybės Evangelijai ir tarnavimo esantiems nelaimėje. Todėl jos vieta yra Išganytojo – Teisėjo dešinėje, kuris pripažino, jog viską ką padarė mažiausiems, padarė Jam.