Dovydas nusidėjo, nes atsiradęs aistrų glėbyje nesikreipė į Viešpatį pagalbos, o pagundos būvo tokios stiprios ir gausingos, kad tik Dievo gailestingumas galėjo sustampdyti nuodėmių grandinę. Taip pat Apaštalams, nors šaukė Jėzaus pagalbos, kai atsirado pavojuje plaukiant per ežerą audros metu, neturėjo tvirto tikėjimo ir abejojo Viešpaties galia. Kai aš elgiuosi gyvenimo „audros” metu – nenoriu vien savo jėgomis tvarkyti, neabejoju Dievo buvimo šalia manęs ypač tuo momentu? Ar bent veliau susimąstęs maldauju Dievo gailestingumo pripažindamas savo kaltę?