Šv. Paulius primena mums apie du gyvenimo kelius: šviesos ir tamsybės, bei apie tai, kad tik vienu jų galime eiti, tačiau galime iš vieno pereiti į kitą. Šviesos – Dievo vaikus įspėja, kad nemestų meilės, gailestingumo ir atleidimo kelio dėl netyrumo, godumo ir nesusivaldymo kelio. Tuo pačiu žygiuojančius tamsos keliu skaitina pereiti į šviesą, nes yra Viešpaties sukurti ir pašaukti kilmingesniam gyvenimui nei asilo ar jaučio. Išsitiesti ir išsilaisvinti nuo žeminančios negalės garantuoja Jėzaus malone.

Skaitiniai

Pirmasis skaitinys

    Broliai!
Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.
Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.
Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taipogi begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas.
Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabų garbintojas, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Nebūkite jų bendrai!
Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės, kaip šviesos vaikai.

Atliepiamoji psalmė (Ps 1, 1–4. 6)

P.  Būkime Dievo sekėjai kaip jo mylimi vaikai.

Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų,
nestoja ant paklydėlių kelio,
nesėdi su nepraustaburniais.
Viešpaties mėgsta Teisyną,
mąsto jį dieną ir naktį. – P.

Jis – kaip tas medis, prie upelio sodintas,
duos gerą derlių, metui atėjus,
nevysta jo lapai;
visi darbai jo sėkmingi. – P.

Ne taip su bedieviais, ne taip!
Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
o kelias bedievių į pražūtį veda. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 17, 17)

P.  Aleliuja. – Tavo žodis, Viešpatie, yra tiesa. Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 13, 10–17)

    Vieną šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.
Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą.
Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus išgydė šeštadienį, pasakė miniai: „Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne šeštadienį!“
Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šeštadienį?“
Jam tai bekalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi jo šlovingais darbais.