maža ir didelė
Šiandien Žodžio liturgija mums siūlo labai įdomų sugretinimą. Pirma, matome karalių Ahazą – savimi pasitikintį, didingą, turtų pertekusį aristokratą, kuris, apleidęs Dievą, viską praranda; antra, Mariją – jauną mergaitę, neturinčią valdžios ar reikšmės, kilusią iš mažo miestelio užmirštoje provincijoje, mergaitė, kuri dėl savo atvirumo Dievui įveikia visus priešiškumus. Apibendrinant šį sugretinimą galima pasakyti, kad tai, kas maža ir kuklu, nugali ir išlieka, o tai, kas didinga ir pilna puikybės, išnyksta kaip dūmai pučiant vėjui.
Apmąstymą parašė br. Michał Sabatowski OFM Conv.
Iz 7, 10–14: Štai mergelė pradės
Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Teįžengia čia Viešpats: jis – garbingas Valdovas.
† Lk 1, 26–38: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų
Pirmasis skaitinys (Iz 7, 10–14)
Prabilęs Viešpats per pranašą kalbėjo Achazui: „Prašyk Viešpatį, savo Dievą, sau ženklo – arba apačioje iš žemybių, arba viršuje iš aukštybių.
Achazas atsakė: „Aš nieko neprašysiu ir Viešpaties nebandysiu“.
Tuomet Izaijas prabilo: „Klausykite, Dovydo namai! Ar jums per maža varginti žmones, kad jūs įkyrite ir mano Dievui? Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų; ji duos jam vardą Emanuelis, tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“.
Atliepiamoji psalmė (Ps 23, 1–6)
P. Teįžengia čia Viešpats: jis – garbingas Valdovas.
Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
virš upių tvirtą sukūrė. – P.Kas įžengs į Viešpaties būstą?
Kas drįs jo šventykloj pabūti?
Žmogus, kurio rankos nekaltos,
kuris turi sąžinę gryną,
be reikalo nemini Viešpaties vardo. – P.Viešpats šitokį laimins,
Gelbėtojas Dievas atlygins.
Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
jie išsiilgę Viešpaties veido. – P.
Posmelis prieš evangeliją
P. Aleliuja. – Dovydo rakte, amžinos karalystės vartus atidarąs,
ateik ir išleisk iš kalėjimo
pančiais surakintus tamsiosios belaisvius. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 1, 26–38)
Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinosi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.