Naujas mokslas

Posted by in apmąstymas

Chemikas, derindamas jam žinomas tinkamas medžiagas, sugeba padaryti įspūdį žmogui, visiškai nežinančiam elementų reakcijų; panašiai fizikas stebina mus eksperimentais taip, kad norisi jį vadinti garsu iliuzionistu. Lygiai taip pat ir žydai nustebo pamatę, kad Jėzus įsakinėja piktosioms dvasioms – jie manė, kad tai kažkoks naujas mokslas. Tačiau tokių „stebuklų” negalima išmokti, nes juos daro pats Viešpats Dievas, o mums reikia tikėjimo ir pasitikėjimo Juo. Piktasis niekada mums nepaklus, bet visada tik nuo mūsų priklauso, ar mes jam paklusime, ar atmesime jo pagundas. Ir, remiantis vien logiškiu mąstymu, geriau laikytis Dievo, kuris įsako piktosioms dvasioms.









I eilinė savaitė

Antradienis


Skaitiniai




Žyd 2, 5–12: Priderėjo, kad kentėjimais ištobulintų išganymo vadovą


Ps 8, 2a. 5. 6–7. 8–9. P.: Tavo Sūnus viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.


† Mk 1, 21b–28: Jis mokė kaip turintis galią




 




Pirmasis skaitinys (Žyd 2, 5–12)


    Ne angelams Dievas pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame. Beje, kažkas kažkur yra liudijęs:

„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai“.

Jeigu jau visa pajungė, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam pajungta. Vis dėlto dabar dar mes nematome, jog visa jam pajungta. Mes tik regime tą „trumpam laikui mažesnį negu angelai“ – Jėzų, už mirties kentėjimus „apvainikuotą didybe ir garbe“. Reikėjo, kad Dievo malone už visus ir kiekvieną jis paragautų mirties.

Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl priderėjo, kad kentėjimais ištobulintų jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais; jis sako: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme“.


Atliepiamoji psalmė (Ps 8, 2. 5–9)


P. Tavo Sūnus viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.


Viešpatie, mūsų Valdove,

koks įstabus tavo vardas pasauly!

„Kas gi žmogus, kad tu jį dar atsimintum,

kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?! – P.Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,

garbe ir grožiu jį vainikuoji.

Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.

Jam po kojų tu visa paklojai: – P.


jaučius, avis – visus alei vieno,

net lauko žvėris,

padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų –

visa, kas marių platybėse plauko. – P.


Posmelis prieš evangeliją (1 Tim 2, 13)


P. Aleliuja. – Priimkite Dievo žodį

Ne kaip žmogaus žodį,

Bet kas jis iš tikro yra, –

Kaip Dievo žodį. – P. Aleliuja.


Evangelija (Mk 1, 21–28)


     Kafarnaume šeštadienį, nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.

Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“

Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama išėjo iš jo.

Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.