Žmogus patyręs gerumą ir pagalbą nori atsidėkoti kuo greičiausiai ir gražiausiai, taip kaip sugeba, kaip moka, kaip gali – ir ne svarbu kiek tai kainuoja, svarbu kad iš širdies ir be jokios vaidmainystės. Todėl ir Jėzaus išgydyta Apaštalo Petro uošvė norėjo atsidėkoti Viešpačiui už sveikatą paruošdama skanėstus ir, su džiaugsmu priėmus visus namuose, tarnaudama, o vakare pasidalindama su kaiminais (kaiminėmis) žinią apie patirtą stebuklą. Tas liudijimas paragino ir kitus ateiti pas Jėzų ir tikėtis pagalbos jų nelaimėse.

Dėkoja tik tas, kuris patyrę gerumą ir įvertina davoną.
Kaip dažnai sakau „AČIŪ”?

I eilinė savaitė

Trečiadienis

Skaitiniai E1 (11)

Pirmasis skaitinys (Žyd 2, 14–18)

Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jėzus lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.
Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, bet rūpėjo Abraomo palikuonys. Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes.
Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi.

Atliepiamoji psalmė (Ps 104, 1–4. 6–9)

P.  Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.

Iškilmingiausiai Viešpatį gerbkit,
sveikinkit jo šventąjį vardą,
skelbkit tautoms didingus jo darbus.
Jūs jam giedokit ir grokit,
garsinkit jo stebuklingą veikimą. – P.Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
jo veidą išvysti vis trokškit. – P.

Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai.
Dievas mums yra patsai Viešpats,
visą pasaulį valdo jo galingasis žodis. – P.

Amžiais jis atsimena sandorą savo,
pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:
sutartį, su Abraomu sudarytą,
priesaiką, duotą kilniam Izaokui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P. Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, –
sako Viešpats; –
aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P.

Evangelija (Mk 1, 29–39)

     Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“.
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.