Ir argi evangelistas Morkus kartais puikiai neparodo ryšio tarp Jėzaus klausimo („Kodėl jūs tokie bailūs?”) ir mokinių klausimo („Kas Jis toksai?”)? Koks čia ryšys? Na, galbūt dėl to, kad nežinodami, kas iš tikrųjų yra Jėzus (galiausiai šis žinojimas nėra žinojimas, bet tampa santykiu arba „buvimu su”, nors kitas asmuo gali atrodyti nesantis – kaip Jėzus, miegantis valtyje), širdyje paliekame vietos baimei. Ir dar vienas dalykas: į klausimą „kas Jis toksai?” negalima atsakyti vieną kartą ir visiems laikams, bet į jį reikia atsakyti kiekvieną dieną.

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

Skaitiniai

1–2. 8–19)

Pirmasis skaitinys (Žyd 11, 1-2.8-19)

    Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.
Tikėdamas Abraomas paklausė liepimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas.
Tikėdama ir pati Sara gavo galią tapti nėščia, nepaisant senyvo amžiaus; ji patikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir netgi apmirusio, gimė palikuonys, „gausūs tartum dangaus žvaigždės, ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys“.
Jie visi mirė, tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje ateiviai ir keleiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu; jis jiems parengė Miestą!
Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: „Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko“. Jis galvojo, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų, kaip pavyzdį.

Atliepiamoji psalmė (Lk 1, 69–75)

P.  Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą.

Jis pažadino gelbėtoją mums galingą
savo tarno Dovydo namuose,
kaip nuo senų senovės buvo skelbęs
savo šventųjų pranašų lūpomis. – P.Jog mus išgelbės nuo priešų
ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.
Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą
ir atsimena savo šventąją sandorą. – P.

Priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui,
jog leis mums,
išvaduotiems iš priešų rankos,
be baimės jam tarnauti
per visą gyvenimą
šventumu ir teisumu jo akyse. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 3, 16)

P.  Aleliuja. – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų.
Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 35–41)

Vieną vakarą Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“ Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“