Šventasis Augustinas sakė, kad Jono Krikštytojo galvos nukirtime išsipildė jo paties žodžiai, jog reikia, kad Jėzus augtų, o jisai – mažetų. Iš tiesų, norėdamas autentiškai liudyti Dievą, privaloma nuolat „kirsti kirviu” troškimą atkreipti į save dėmesį, būti giriamam ar populiariam, kad per tokį savęs sumenkinimą, klausytojų gyvenime galėtų augti Tas, apie kurį skelbiama. Jei Tu ir aš šiandien norime kam nors pamokslauti apie Viešpatį Dievą, galbūt vertėtų paprašyti, kad Jis į šią misiją siųstų kartu su mumis „draugišką egzekutorių”, kuris, jei reikės, mosuotų kirviu ir nukirstų tai, ko reikia, kad mūsų pamokslas iš tiesų būtų apie Dievo Karalystę, o ne apie mūsų pačių šlovę.

Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.

Skaitiniai E1 (55)

Pirmasis skaitinys (Žyd 13, 1–8)

    Broliai!
Teišsilaiko brolių meilė. Nepamirškite svetingumo, nes jo dėlei kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus. Prisiminkite kalinius, tarsi patys būdami kaliniai, prisiminkite skriaudžiamuosius, nes patys tebesate kūne.
Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas.
Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: „Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“. Todėl galime su pasitikėjimu tarti: „Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?!“
Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu.
Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.

Atliepiamoji psalmė (Ps 26, 1. 3. 5. 8–9)

P.  Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano.

Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano: ko man bijotis?
Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? – P.Jei prieš mane stotų kariuomenės pulkas,
širdis mana nedrebėtų.
Jei ir karas man būtų paskelbtas,
vilties neprarasčiau. – P.

Jis mane slėps savo pastogėj,
nelaimei atėjus,
globos mane savo būsto slėpynėj,
iškels ant uolos. – P.

Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau.
Nuo manęs savo veido neslėpki,
savo tarno rūsčiai šalin nevaryki.
Tu mano pagalba – manęs neatmeski. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 8, 15)

P.  Aleliuja. – Palaiminti, kurie Dievo žodį išsaugo geroje širdyje
ir duoda vaisių kantrumu. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 14–29)

    Karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame reiškiasi stebuklingos jėgos“. Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas kaip ir kiti pranašai“.  Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“
Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis blaškėsi, tačiau mielai jo klausydavosi.
Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“
Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.
Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.