Kaip Jėzaus klausytojams buvo sunku priimti „atvirkštinę” Jo mąstymo tvarką, taip ir mums kartais turbūt sunku atsiriboti nuo savo aistrų ir emocijų, kurios dažnai yra mūsų nuodėmių priežastis. Svarbu tai, kad naudodamiesi malone, kuri ateina pas mus iš išorės, iš Dievo, galime veiksmingai prisidėti prie mūsų atsivertimo. Bet kokiu atveju mūsų darbai liudys tai, ką nešiojamės savyje.

Apmąstymą parašė br. Tomasz Pawlik OFM Conv.

Skaitiniai

Pirmasis skaitinys (Pr 2, 4b–9. 15–17)

    Tada, kai Viešpats Dievas padarė žemę ir dangų, nebuvo dar žemėje lauko krūmų nei augo lauko žolė. Mat Viešpats Dievas nebuvo dar siuntęs žemėn lietaus, ir dargi nebuvo žmogaus, kad žemę įdirbtų. Štai veržėsi iš žemės versmė ir drėkino visą dirvos paviršių.
Tad Viešpats Dievas nulipdė iš žemės dulkių žmogų ir įkvėpė jam į nosį gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.
Edene, rytuose, Viešpats Dievas užvedė sodą ir jame apgyvendino žmogų, kurį buvo padaręs. Ir Viešpats Dievas išaugino dirvoje visokiausių medžių su vaisiais, mielais pažiūrėti ir skaniais valgyti, o sodo viduryje – gyvybės medį bei gero ir pikto pažinimo medį.
Taigi Viešpats Dievas paėmė žmogų ir įkurdino Edeno sode, kad šis jį įdirbtų ir sergėtų. Ir žmogui Viešpats Dievas davė tokį įsakymą: „Visų sodo medžių vaisius galėsi valgyti, bet vaisiaus nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau nevalia valgyti; nes jeigu nuo jo valgysi, tikrai numirsi“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 103, 1–2a. 27–30)

P.  Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas. – P.Iš tavęs laukia peno kas gyvas,
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima,
iš tavo rankos sočiai maitinas. – P.

Jie krinta, kai atimi kvapą,
ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Jn 17, 17)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodis yra tiesa. Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 14–23)

    Sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs nieko nesupratote? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius).
Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.