Kurdamas pasaulį ir žmogų, Dievas džiaugėsi geru savo meilės darbu – deja, netrukus harmonija baigėsi. Po tvano, sunaikinusio visą kūriniją, išskyrus Nojaus šeimą ir arkoje pasislėpusius gyvūnus, Viešpats sudarydamas sandorą, pažadėjo daugiau niekada nesunaikinti visos žemės ir visų gyvų būtybių. Kai nuodėmė vėl viską sunaikino, Dievas nusprendė atsiųsti savo viengimį Sūnų, nes tikėjosi, kad Jis viską atstatys ir sutaikins visą kūriniją su dangiškuoju Tėvu.
Ar kartais nenorime, kaip bandė padaryti Petras, pasipriešinti Dievo planams ir sutrukdyti Jėzui mus išgelbėti?

Visiškai neblogas klausimas Šios dienos šventei.
Sveikinu su Lietuvos valstybės atkūrimo diena!

 

Skaitiniai E1 (82)

Pirmasis skaitinys (Pr 9, 1–13)

    Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir tarė jiems:
„Būkite vaisingi, dauginkitės ir apgyvenkite žemę! Baimė ir išgąstis jūsų teapima visus žemės gyvulius, visus padangių paukščius visus žemės roplius ir visas jūros žuvis: jie atiduoti į jūsų rankas. Visa, kas juda ir gyva, tebūna jums maistas. Kaip žaliąją žolę aš visa jums atiduodu.
Tiktai mėsos su jos gyvybe, būtent krauju, jums nevalia valgyti. Taip pat reikalausiu ir jūsų kraujo, jūsų gyvybės kraujo; aš jo reikalausiu iš kiekvieno gyvulio ir iš žmogaus. Iš kiekvieno, net iš jo brolio, aš reikalausiu žmogaus gyvybės. Kas pralietų žmogaus kraują, to kraują žmogus turės pralieti. Nes pagal Dievo paveikslą žmogus yra padarytas.
Tad būkite vaisingi ir dauginkitės, knibždėkite žemėje ir jai viešpataukite!“
Toliau Dievas bylojo Nojui ir jo sūnums, kurie buvo su juo: „Štai sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, ir su visais pas jus esančiais gyvūnais: su paukščiais, galvijais ir laukiniais žvėrimis – su kiekvienu išėjusiu iš arkos, su visais žemės gyvuliais. Sudariau su jumis savo sandorą: Daugiau nebebus tvano vandeniu naikinamos kūninės būtybės, ir tvanas daugiau nebekils nuniokoti žemės.“
Ir Dievas pridūrė: „Štai šitoks bus ženklas sandoros, kurią sudariau tarp savęs ir jūsų bei pas jus esančių gyvūnų per būsimas kartas: Aš savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės”.

Atliepiamoji psalmė (Ps 101, 16-23, 29)

P.  Viešpats iš dangaus pažiūrėjo žemėn.

Gerbs tavo, Viešpatie, vardą pagonys,
tavo didybę – pasaulio valdovai,
kai atstatys Viešpats Jeruzalės miestą
ir su didžia šlove pasirodys.
Vargšų maldų jis klausysis,
jų prašymų jis nepaniekins. – P.

Bus parašyta ateinančiai kartai,
ir nauji žmonės Viešpatį garbins:
„Pažvelgė Viešpats iš aukštojo sosto,
pažiūrėjo iš dangaus žemėn.
Aimanas išgirdo belaisvių,
pasmerktus mirt išvadavo”. – P.

Ramybėj gyvens tau tarnaujantys žmonės,
tavo globoj gyvuos jųjų ainiai.
Viešpaties vardas Siono mieste bus garsingas,
jįjį Jeruzalė šlovins,
kai susiburs visos tautos, valstybės
Viešpaties garbint. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Jn 6, 63b. 68b)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai
yra dvasia ir gyvenimas.
Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 27–33)

    Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“