Babelio bokšto statytojai imasi šio darbo tiesiogine prasme norėdami „išgarsėti” ir taip įgyti didybės reputaciją pasaulio akyse, tačiau Viešpats Dievas jų siekius paverčia griuvėsių kalnu. Kita vertus, tas, kuris gavo „didžio vardo” pažadą, buvo Abraomas, patikėjęs, kad Dievo pašaukimas nepriklauso nuo jo nuopelnų, ir taip tapęs didžios tautos tėvu ir, žvelgiant giliau, visų tikinčiųjų tėvu. Jei šiandien susiduriate su pasirinkimu, ar kurti savo vardą šiame pasaulyje, ar sekti balsu To, kuris vietoj didybės įrodymų tikisi tik tikėjimo savo laisva meile, prisiminkite, kad renkatės tarp griuvėsių kalno ir didžiųjų Dievo pažadų išsipildymo jumyse.

Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.

Skaitiniai E1 (85)

Pirmasis skaitinys (Pr 11, 1-9)

    Visas pasaulis turėjo vienodą kalbą, vienodą žodyną. Atkeliavę iš rytų, žmonės atrado lygumą Šinaro krašte ir ten įsikūrė.
Jie vieni kitam pradėjo sakyti: „Imkime dirbti plytas ir jas degti“. Plytas jie vartojo kaip akmenis, o žemės dervą – kaip skiedinį.
Paskui jie kalbėjo : „Pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne! Taip mes išgarsinsime savąjį vardą, kad neišsisklaidytume po platų pasaulį!“
Ir Viešpats nusileido pažiūrėti miesto ir bokšto, kurį pastatė žmonės. Jis tarė: „Na štai, jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik pradžia jų darbuotės! Dabar jiems nieko nebus nepasiekiamo, ko tik jie imtųsi. Todėl nusileiskime žemėn ir jiems sumaišykime kalbą, kad nebesuprastų, ką kitas sako!“.
Ir Viešpats išsklaidė juos iš tenai po pasaulį, o jie turėjo paliauti statę miestą. Todėl tas miestas vadinamas Babeliu–Sąmaiša, nes ten Viešpats sumaišė žmonių kalbą ir iš ten juos išsklaidė po visą pasaulį.

Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 10–15)

P. Laiminga tauta, kuri išrinkta
būti Viešpaties nuosavybe.

Viešpats suardo kėslus pagonių,
užmačius jųjų niekais paverčia.
Viešpaties nuosprendžiai tveria per amžinas,
iš kartos į kartą eina jo mintys. – P.Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
toji tauta, kuri išsirinkta būti jo nuosavybe.
Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
ir mato žmogų kiekvieną. – P.

Iš savo buveinės kiekvieną jis stebi –
visus, kas tik žemėje gyvena.
Jis kiekvienam širdį sutvėrė
ir stebi jo visus darbus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 15b)

P.  Aleliuja. – Jus aš draugais vadinu, – sako Viešpats, –
nes jums viską paskelbiau,
ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 34–9, 1)

    Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.
O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!
Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.
Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę ateinančią su galybe“.