Kasdienybėje išgyvenant turbūt pasitaiko daug nesėkmių, rūpesčių, bėdų, problemų, daug sunkumų, o kartais net rimtų dramų. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad Dievas nestato mūsų prieš situacijas ir įvykius, kurie viršija žmogaus galimybes ir jėgas. Viskas, ką turime daryti, tai prisiminti, kad net ir neįmanomų dalykų akivaizdoje visada yra Jo Malonė, galinti jus – kaip Jeremiją – pervesti per viską, kas atrodo sunku.

Apmąstymą parašė br. Tomasz Pawlik OFM Conv.

Skaitiniai KV (140)

Pirmasis skaitinys (Jer 18, 18–20)

    Pranašo priešai kalbėjo: „Ateikite, ir susitarkime prieš Jeremiją! Juk kunigui niekad nepristigs nurodymo, išminčiui – patarimo, ir pranašui – žodžio. Ateikite, ir jį sumušime jo paties žodžiais, atkreipkime dėmesį į visa, ką tik jis sako!“
Jeremijas meldėsi: „Atkreipk į mane, Viešpatie, dėmesį: išgirsk, ką šneka mano priešai! Kas gi už gera blogu atsiteisia? O jie man iškasė duobę. Atmink, kaip stovėdavau tavo akivaizdoj, kad juos užtarčiau ir tavo rūstybę nuo jų nukreipčiau“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 5–6. 14–16)

P. – Gelbėk mane, Viešpatie: esi gailestingas!

Išpainiosi tu iš pinklių, man priraizgytų;
tu gi esi mano tvirtybė.
Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
mane išvaduosi, Dieve ištikimasis. – P.Girdžiu, mane daugelis plūsta: iš visur siaubas.
Būriuojas prieš mano gyvybę, atimt ją kėsinas. – P.

Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos,
sakau: „Tu man Dievas.
Tik tavo rankose mano likimas.
Išgelbėk mane nuo priešo kėslų, nuo mano engėjų. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 8, 12b)

Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. –
Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą.

Evangelija (Mt 20, 17–28)

Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių“.
Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pripuolusi prie jo kojų, norėjo kažko paprašyti.
Jėzus paklausė ją: „Ko nori?“
Toji atsakė?: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.
Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“
Jie atsakė: „Galime“.
Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.
Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių. O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Jūsų tarpe neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmas, tebūnie jūsų vergas.
Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.