Kaip ir Tėvas, Sūnus turi savyje GYVENIMO pilnatvę, todėl Jis gali atkurti visas jėgas išdžiūvusiajam ir atgaivinti tai, kas visiškai mirusi. Deja, kai kurie pasirenka neprisikelti. Yra dar vienas prisikėlimas iš numirusių, kurį kiekvienas mūsų neišvengiamai patirs laiko pabaigoje: tai bus arba prisikėlimas į amžinojo džiaugsmo, laimės ir šlovės gyvenimą, kurį garantuoja pirmasis prisikėlimas, arba prisikėlimas į visišką liūdesį, apleidimą ir kančią, į kurią veda gyvenimas be GYVENIMO.

Skaitiniai KV (179)

Pirmasis skaitinys (Iz 49, 8–15)

    Štai ką sako Viešpats:
„Malonės metu aš tave išklausysiu, išganymo dieną aš tau padėsiu. Tave aš išsaugosiu ir padarysiu sandora tautai, kad šaliai padėtum atsistoti ant kojų ir padalytum nuniokotą tėvoniją, kad tartum belaisviams: ‘Išeikite!’ ir esantiems tamsoje: ‘Ženkite į šviesą!’
Visur prie kelių jie ganysis, suras plikose kalvose sau ganyklų. Nereiks jiems alkti ir trokšti; nevargins jų sausvėjis, saulė nekepins. Mat jis vadovaus maloningai ir ves juos prie vandens šaltinių. Visur padarysiu pereinamus kalnus, per juos bus nutiestas kelias“.
Štai iš toli jie ateina, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Asuano krašto. Džiūgaukit, dangūs, ir linksminkis, žeme! Kalnai, šokinėkit iš džiaugsmo! Juk Viešpats paguodė savąją tautą ir pasigailėjo savo varguolių.
Sionas sako: „Apleido mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“. Ar gali gi moteris užmiršti savo vaiką, ar gali gi motina apleisti pačios gimdytąjį sūnų? Tegul netgi ji savo vaiką užmirštų, bet aš tavęs neužmiršiu.

Atliepiamoji psalmė (Ps 144, 8–9. 13–14. 17–18)

P.  Viešpats švelnus, maloningas.

Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. – P.Kas Viešpaties ištarta – tikra,
kas jo padaryta – tas šventa.
Klumpantį viešpats prilaiko,
parpuolusiam padeda vėl atsistoti. – P.

Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 11, 25a. 26)

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas,– sako Viešpats. – Kas tiki mane, neragaus mirties per amžius.

Evangelija (Jn 5, 17–30)

Jėzus žydams sakydavo: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“.
Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šeštadienio, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, tuo būdu lygindamas save su Dievu.
Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; ir ką bedarytų Tėvas, lygiai daro ir Sūnus. Nes Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.
Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusiu tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda,– ir dabar jau yra,– kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą ir kurie išgirs, tie atgis.  Kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje. Jis taipogi suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus.
Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.
Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“.